Kur tu esi?

Kur tu esi, kurioj kertelėj
Slepiesi, stebuklingas Žodi,
Kuris padėtum tiesti kelią
Visiems į viltį, laimę, grožį?

Jaučiu tave, žvelgi į mus
Akim gerom kaip mažo vaiko,
Kurį apglėbęs per pečius
Senolis baltas baltas laiko.

Žinau, kiti sakys – ne toks,
Turėtų būti tvirto plieno,
Užgrūdintas žiaurios kovos,
Kur žūsta vyrai, ir ne vienas...

Trečias kartos – ir tas niekai.
Brangesnis žodis žmones valdo.
Tai auksas. Auksas – pinigai,
Galingesni jie net už kardą.

Tiesos gal daug, tik nesutinka
Širdis prie Nemuno užgimusi.
Nebus ji niekados laiminga,
Svarbiausio žodžio nepažinusi.

Veriu gražiausių žodžių pynę –
Visi lietuviški ir skambūs:
Tai Duona, Motina, Tėvynė
Ir Lietuva – mūs žemių vardas.

Klausyk, širdie, galbūt užtenka,
Juk jau pilna kertelė tavo.
Turėjo žmonės kartą Vardą –
Vinim ant medžio nukryžiavo.

Tiktai paliksiu sau svajonę,
Jeigu ne aš, tai gal kiti
Suras žodžius, kuriuos pažinę,
Žemelėj bus laimingesni.
skroblas