Priešais mano langus – tuščias laukas. Niekas čia neapsilanko, visais metų laikais vienas. Ir man liūdna, nes jis niekam nereikalingas.
Tik kartą pakilo smarkus vėjas ir ant tuščio lauko nusileido dvasia, atnešdama niekada nematytų spalvų paletę.
Žiūrėjau iškišusi galvą ir stebėjausi – tiek daug spalvų, bet viskas man tuščia. Ir šita dvasia, ir šitas laukas. Kodėl ji čia nusileido? Kodėl ją matau? Kodėl man neduoda ramybės? Kodėl?
Taip norėčiau tą dvasią pamiršti. Bet ji vis žiūri, stebi, nagrinėja mintis, jausmus ir net mano pilkos spalvos tonus... Vis kviečia pažvelgti pro langą, bandau jai atsispirti, nebežiūrėti, bet negaliu. Vis spoksau į begalinį spalvų žaismą, į tą pagyrūnę, kuri niekaip nepasiduoda. Kodėl ji nusileido priešais mano langus?
Galiausiai nebeištveriu. Praveriu savo lūšnos duris ir išeinu į lauką, pilną stebuklingos energijos, keistų spalvų, kurių net negaliu pamatyti, tik jaučiu.
Vien pojūčiai ir švelnus vėjas.
Iškeliu rankas. Dvasia mane apkabina. Nenoriu taip lengvai pasiduoti. Taip sunku palikti savo liūdesį, bet dvasia stipresnė. Ir tada kažkas nutrūksta. Dingsta pilkuma, ryšys, jungęs su šiuo pasauliu. Ranka suspaudžia ranką. Nežinau, kur esu, tik žinau, kad niekada iš čia nenoriu grįžti.