Skrido du drambliai – vienas žalias, kitas- į dešinę. O į mano ramų slėnį atėjo ruduo. Baugiai čiurleno maži upeliūkščiai, šaltomis vilnimis nešdami pageltusius lapus. Liūdnai atsisveikino medžiai su vasara, niūriai slinko debesys mesdami iššūkį saulei...
  Bet buvo taip nepaprastai gera! Kaip ir kiekvieną rudenį, godžiai traukiau į save krūpčiojantį rudens grožį ir panosėje niūniavau mažosios laukinukės dainas. Tos mergaitės, kuri žiemą vasarą lakstydavo skersai ir išilgai slėnio dainuodama gyvenimui meilę. Stebėdavausi, kaip dažnai žmonės klausdavo vieni kitų, koks paukštis taip nuostabiai suokia. Ar jie nesuprato žodžių, ar nemokėjo klausytis? Vien tik gaidas ir atspalvius pagavę, švelniai vadindavo paslaptingąją dainininkę laisvės, svajonių ar gyvybės paukšte. Juk niekas ir nematė jos miškuose, nei laukuose, anei besimaudančios giliame miško ežere. Niekas nematė ir nekūrė legendų, tiktai dainos pasakojo apie mergaitę, nepaprastai mylėjusią savo keistą gyvenimą.
  O ruduo buvo gražus, gal net gražiausias. Tik tas keleivis, atėjęs kairiuoju vieškeliu- tuo, kuris vedė prie mano mylimiausio klevo…Kai išvydau jį išnyrantį iš už posūkio, kažkas taip ir susirangė krūtinėje. O jis tik priėjo ir pažvelgė man į akis, apliedamas nesuvaldomu virpuliu nuo blakstienų iki pat kiekvieno piršto galiuko. Net ir nagai – jie, rodos, irgi drebėte  drebėjo. Keleivis ištiesė ranką, bet aš dvejodama ilgai žvelgiau į ją. Atrodė, kad aplinkui nutilo visi paukščiai, o vėjas sulaikė kvapą, ir vien tik lengvas apsiausto plazdėjimas įkyriai ir nesulaikomai skverbėsi pro ausis į kiekvieną kūno vietą. Aš negirdėjau, o tiesiog kaulais, skrandžiu ir dar nežinia kuo jaučiau tą plazdėjimą.
  -Sveikas atvykęs… Sveikas atvykęs į mūsų ramų slėnį,-galiausiai sukuždėjau.
  -Sakyk, mergaite, kuo gi aš vardu?- rimtai paklausė, kaip ir pridera tokiam keistam atvykėliui.
  Pradėjau karštligiškai galvoti, tarsi turėčiau žinoti, prisiminti, suvokti ar galų gale išspręsti sudėtingą penkių lygčių sistemą, kad atsakyčiau šiam atvykėliui. Akimis karštligiškai bėgiojau keleivio veidu ir drabužiais, bet nesugebėjau išskirti jokių bruožų anei drabužių. Ir anaiptol ne todėl, kad jų nebuvo. Ne, atvirkščiai, bet kažkodėl vien tik nenusakomos spalvos apsiaustas ir mane sekantys tamsūs šuliniai išlikdavo atmintyje.
  -Nežinau,- sumišus sušnibždėjau.
  -Tada leisk man vadintis tavo rudeniu,- lyg iš tolių ataidėjo liūdnas balsas, o man ant pečių sušlamėjo drėgnas apsiaustas.
  Rankos paspausti taip ir neišdrįsau, tik klupinėdama pasileidau tolyn, krūmų šakoms begėdiškai draskant veidą. ,,Leisk man vadintis tavo rudeniu…Vadintis tavo rudeniu… Tavo rudeniu”. Nejučia pradėjau bijoti žiemos ir su neviltimi žvelgti į kiekvieną ant purvinos žemės gulintį lapą.
  -Aš nežinau, nežinau… -kūkčiojau, o apsiaustas vis labiau slėgė gležnus pečius.
  -Ir esu per silpna! – sušukau liūdnai boluojančiam dangui. Juoda paukščių virtinė beširdiškai išrėkė atsisveikinimą. „O jūs pabėgat, tiesiog pabėgat,- galvojau.- Ne jums tie klausimai, ne jums. Jūsų tikslai paprasti, o gyvenimas trumpas... Būkit laimingi nepažinę žiemos!”.
  Pilnomis saujomis sėmiau ledinį šaltinio vandenį ir negailėdama pyliau jį ant veido, rankų, už apykaklės –visur, tarsi bandydama pabusti iš nesuprantamo sapno, o galbūt tiesiog slapta tikėdamasi komplikuoto plaučių uždegimo.
Gal tik dabar rodosi, jog viskas taip greit įvyko, kad apsiaustas per akimirką baisiu svoriu prislėgė pečius, o krūtinėje kaip slidi gyvatė susirangė nerimas. Nesurasdama raidžių, iš kurių galėčiau sudėlioti keleivio vardą su siaubu stebėjau, kaip apako miško upelis, tyla pakirto paukščių giesmes, o medžių ošime nustojo skambėti tvirtas ryžtas ištverti žiemą...
  Ir niekur niekada nebegirdėjau meilės giesmių. Gal tik kartais, rytais, išgirsdavau jų atgarsius, bet ir tie stačia galvą krisdavo į rudeninį rūką, ir veltui valandų valandas ieškojau... Vėlei grįždavau vakarais namo ir klausydavausi tylių pokalbių.
  -Skrido du drambliai – vienas žalias, kitas į dešinę,- sklandė ore įprastos nerūpestingos frazės. Regis, taip ir regėjau du storus sutvėrimus, šokančius breiką man ant nugaros.
  -O iš kairės atėjo ruduo,- šaukdavau blėstančiam dangui.
  -Leisk man vadintis tavo rudeniu,- ataidėdavo iš tolių.
  Taip slinko dienos, per trumpos, bet kartu kankinamai ilgos, o naktimis ant mano lango vėjas piešdavo keistas figūras ir aš veltui bandydavau užmigti. Galiausiai paremdavau rankomis galvą ir ilgai klausydavausi tylos, o vos išaušus vėl skubėdavau palei upelį, per mišką, prie posūkio į kairę, kur prigludus prie medžio kamieno bandydavau atspėti vardą.
  Atspėti vardą ar išgirsti dainą... Ir nežinojau, ko trokštu labiau, tad kasdien, ilgą laiką veltui ieškojus atsakymo, galiausiai pasileisdavau kaskart į kitą pusę, tarsi tikėdamasi, jog pagausiu  paukštę, kurios neįmanoma pagauti ir išgausiu iš jos atsakymą, nors jaučiau, kad jai rūpi visi ne tai...
  Kiek daug klykiančių varnų praskrido virš galvos man besėdint! Regis, vien jų riksmais ir tebuvau gyva. Palioviau po miškus ieškoti laukinukės, pavargau klausytis, tik keistasis keleivis vis neišėjo iš galvos, ir vis storesnis lapų sluoksnis po kojomis pranašavo žiemą...
  ...Laukinukė atėjo tyliai. Pažinau ją iš balso, skambančio kaip niekad aiškiai ir, kaip visada, kupino meilės.
  -Man sakė, kad tu viena,- pasakė ji ir aš, pakėlus galvą, pamačiau mergaitę, stovinčią visai šalia.- Sakė, kad tu nerami. Ir sakė, kad pamiršai, koks gražus yra ruduo.
  Ji nutilo ir pritūpė šalimais, savo akimis gaudydama manąsias. Tylėjo kelias minutes ir net begėdės varnos nedrįso tos tylos pertraukti.
  -Ruduo mus ruošia žiemai, kad gebėtumėm sutikti pavasarį.
  -Bet tas keleivis...- pradėjau.
  -Ak ne šitaip, ne šitaip! – sušuko taip sielvartingai, kad aplinkui net žolė susigūžė. –Ne to ieškai... – Laukinukė vėl nutilo ir susimąsčiusi žvelgė į klevą, stulbinančiu grožiu išsiskiriantį iš viso miško. –Taip, jis nuostabus,- sušnibždėjo tyliai tyliai,- bet šiandien aš verčiau būčiau ta paskutine ramune, atnešusia tiek džiaugsmo daugeliui praėjusių šiuo keliu.
Pasekiau mergaitės žvilgsnį iki gležnos gėlelės ir sudrebėjau supratus, kaip arti ji kasdieną buvo ir kad tai dėl mano neatsargių žingsnių sulinko jos stiebelis...
  O laukinukė vėl šypsojosi ir, tarsi prasiveržus neišsenkančio džiaugsmo šaltiniui, visados tūnančio jos širdyje, staiga prapliupo garsiai ir užkrečiamai juoktis.
  -Dainuok,- paliepė ji ir lengvais šuoliais pasileido tolyn, palikdama ore sklandančią gyvą, meile ir džiaugsmu alsuojančią dainą...
  ...Man ant pečių lengvai plazdėjo apsiaustas, kai drąsiai pažvelgiau žemyn į šulinius ir tariau:
-Dar nežinau tavo vardo, bet leisk man vadinti tave tiesiog gyvenimu.

  Skrido du drambliai – vienas žalias, kitas – į dešinę, o iš kairės atėjo ruduo... Kad paruoštų mus pavasariui.