Atsiplėšęs lapelis nuo šakos skrenda nežinia kur, nes tai vėjas jį skraidina, vartalioja, blaško ir… bloškia žemėn tarp kitų jau parudavusių ir lietaus sudrėkintų lapų krūvos, arba…

Važiuodamas į tėviškę mačiau auksu tviskančias beržų giraites, pavienius beržus, augančius kaimo sodybose, pakelėse. Nevalingai pagalvojau, kad visgi mano ruduo ateina nuo Žiemgalos ir pamažu, sraigės greičiu, arba skubiai lekia link Nemuno ir Neries santakos. Tokią išvadą padariau vos tik pravažiavęs tėviškės gimtojo namo kiemo vartus.

Kieme, kaip visada, pasitiko draugiškai lojantis kiemsargis šunelis, girgsinčios aptvare žąsys ir pulkas raibų vištelių su raudonskiauteriu gaidžiu priekyje. Akimis peržvelgiau kiemą. Niekas čia nepasikeitė, tik drebulė jau baigia numesti lapus, Antaninė obelis vos vos išlaiko prinokusius didelius vaisius ir... tuščias gandralizdis, it didelė skrybėlė, pūpsanti ant elektros stulpo.

Platus šiaurės lygumų horizontas šiandien ilsisi spalio rūko pataluose. Virš jo – kamuoliniai daugiafigūriniai debesys, kurie slenka iš šiaurės Latvijos – Kurzemės. Bet kur yra ta tikroji judėjimo krypties erdvė: žemėje, ore ar mąstymo nuoseklume?

Sugirgžda durys. Mintys, it išbaidytas nuo kumelės kumeliukas nubėga šviesiais prisiminimų laukais. Prieš mane – mažutė žilstelėjusi mama. Jos spindinčios, jau seniai nematytos akys ir dar labiau išvagotas raukšlių veidas iš karto pasikeičia, kai užsimezga glaudus mudviejų pokalbis.
- Gerai, kad atvažiavai, laukiau. Žąsims jau pusmetis – laikas… Didelės užaugo, gerai prižiūrėjau ir maitinau.
- Žinau, mamyte, žinau, mačiau jas, - tvirtai atsakiau, nors tie žodžiai, kaip tie kartieji pipirai, apdegino gerklę.
Gerai žinau, kokios mielos ir brangios tos žąsys mamai ir kaip sunku išsiskirti. Rodos, augini, prižiūri, rūpiniesi ir – še, tau kad nori, būtinai reikia.
"Aš negaliu to padaryti, - kartojau sau daug sykių. - Negaliu padaryti to žiauraus veiksmo nė vienam gyvam padarui", - bet neišsidaviau, neprasitariau, nes mama ką tik grįžo iš ligoninės ir dar ne visai tvirtai jaučiasi.
- Aš pati nukirsdinsiu galveles, juk visada darau, kai nėra kam, - it perskaičiusi mano mintis, patikino mama.
"Koks negailestingas pasaulis", - pagalvojau.
- Ne, mamyt, Tau dar reikia pilnai pasveikti, aš... – pasakiau, nors galvoje knibždėjo nerimas ir jis buvo visai ne be pagrindo.
- Rytoj! - pažadu.

Kitos dienos rytas išaušo kaip niekada šiltas, nors pro tirštus pilkus debesis nesimatė saulės, žąsys girgsėjo kaip girgsėję.

Pasirengimas kažkokiam veiksmui kartais būna smagus ir džiaugsmingas, bet būna ir ypač liūdnas ir negailestingas. Kaladė, kirvis, peiliai ir indai išsirikiavo prie žąsų aptvaro. Drebulės lapai virpa nuo mažiausio vėjelio pūstelėjimo, nuo menkiausio judesio. Paskui atsilaisvina ir skrenda skrenda paukščių taku kažkur į tolį. Ten dar yra vilties nenukristi, išlikti savimi, išplaniruoti, arba nukritus tapti juodžemio dalimi neišsipildžiusiai svajonei.
Laikinai užsimerkiu. Žąsų girgsėjimas pamažu nutyla. Atslinko mirtina tyla. Kažkas sugalvojo, kad ruduo ateina iš kairės. Šiandien man diena atėjo ne taip, kaip iš tikrųjų norėjau.
Atsimerkiu.

Į dangų vis dar žvelgia aštuonios nurimusios akys su viltimi, kad Vėlinių vakaras sužibs vašku kvepiančiomis žvakutėmis ir jų liepsnelės nuves mus į Šv. Kalėdų rytą...