Paklaidindavo piktos pasakos
Laumės vaiką akutėm vėlių,
Ir išnykdavo laikas būtasis,
Neberasdavo išpirktos sielos

Savo brolių, tik laumės šaukė,
Tirštas oras per lūpas bėgo,
Kai prisegdavo vėjas plaukus
Prie pernykščio lapkričio sniego.

Kai užtrokšdavo sausos burnos,
Raidės tyliai mirdavo plaučiuose,
Laumės vaikas į debesį guldavo,
Kai pavargdavo piemenauti.

Kai avelės neklusnios bėgdavo
Dangumi, pripėduodavo pasakas,
Pirmas mirdavo laukiantis tėvas,
O paskui jau vaikystė ir ašaros.

Tik eglišakių smilkalo šilumą
Prie ganyklos dangaus atrasdavo,
Dievo vėlę, šiurkščią ir žilą,
Apgiedojo tylintis strazdas.