Scenarijaus vingriuose (5)

SCENA V

          Viekšnių senųjų kapinių vartai.  Prie jų būrelis smalsuolių - žioplių, atėjusių įsitikinti, ar iš tiesų nuo stulpo dingo Šv. Petro skulptūra.

VIENAS  Dingo tai dingo. Dabar daug kas dingsta ir... amen. Taip bus ir su Petru.    
ANTRAS  Bet sakykite – kam jis ilgapirščiams reikalingas. Jie gi be bažnyčios.
TREČIAS  Taip nesakyk- kam jis reikalingas. Protingam žmogui viskas reikalinga. O skulptūra -  kad ir namui į pamatus.
KETVIRTAS  Baik, bedievi. Šventą Petrą į statybų pamatus? Tai jau - ne! Kas galėtų išdrįsti!
ANTRAS  Taigi ir sakau - jie be dievo.
TREČIAS   Bet gali būti ir taip, kad tos drąsos net nereikia. Tuoj išgirsime, kad, prašom, išsipirkite, jeigu iš tikrųjų esate verti savo tikėjimo. Ir todėl- kodėl to neturėtų padaryti pati bažnyčia?  Joje bedievystės daugiau negu kur... Kita vertus, taip galima pasitikrinti, ko verti parapijonys.
      
          Atvažiuoja policijos mašina. Pro jos priekines duris išlipa kinologas su šunimi Pro kitas
               duris – dar vienas policininkas, kuris padeda išlipti  apyjaunei moteriai.


KINOLOGAS.  Rodykite, ponia.
MOTERIS  Tai kad nėra į ką rodyti. Stulpas tuščias. Buvo buvo... Ana, kunigėlio paklauskite. Buvo, buvo, o žiūriu - nėra. Tuščias.
KINOLOGAS. Paklausiu,  paklausiu, bet dabar tavęs  klausiu. ( į žmones) Prašau nevaikščioti. Neužtrypkite  Šv. Petro pėdsakų.
            Atvažiuoja  antra mažina. Išlipa kunigas ir prisijungia prie dviejų policijos pareigūnų su  
       šunimi ir moterimi
  

KUNIGAS. Garbė Jėzui Kristui. Būtų maloniau, kad aš Jūsų būčiau palaukęs, bet... lyg ir skubėjau, o, žiū, visa  žmonių bažnyčia mane aplenkė. Kokios naujienos?
POLICININKAS. Tik ką iš mašinos išlipome. Kelių minučių skirtumas.
KINOLOGAS  (į publiką)Prašau gi. Neikite arti vartų. Netrinkite Šventojo Petro pėdsakų ( ir policininkui su kunigu)  Mudu su Vokiečiu trupučiuką paskubėsime. Nagi, vokietuk, bėgte marš...    

                 Su šuninimi bėga link kapinių vartų

POLICININKAS  Tegu jie ten apuostinėja. O jums, ponia, vienas kitas klausimėlis. Sakykite, kada paskutinį kartą matėte Šv. Petrą? Gal jis jau nežinia kada dingęs?
MOTERIS: O ne! O ne! Į šitas kapines ateinu beveik kasdien. Čia tiek daug darbo... o ! Čia tiek darbo, kad melskis ir melskis, o per daug nebus. Bet pirma malda visuomet Šv. Petrui. Ateinu, atsiklaupiu, persižegnoju. Taip ir šiandien – atėjau, atsiklaupiau, persižegnojau... Meldžiuosi.
KUNIGAS  O kai atėjote, jis dar buvo?                  
MOTERIS. O kaip gi. Pasimeldžiau. Ir tik tada žiūriu gi - Petro nėra. Tuščias stulpas.
POLICININKAS. Betgi taip nebūna.
MOTERIS  Jeigu man kas būtų taip sakęs, kaip dabar jums sakau, irgi būčiau netikėjusi.
                            
                               Policininkas sužiuro į kunigą

KUNIGAS  Neįtikėtina, bet bažnyčioje panašūs dalykai vadinami stebuklais. Todėl nedrįstu netikėti, ką girdžiu iš Petronėlės lūpų. Pažįstu ją. Tai kaip Teresė. Žemaičių Teresėlė. Keliai nuo kluponės  ištinę, o negirdėjau, kad pasiskųstų.
POLICININKAS  O jūs, kunige, kada matėte?
KUNIGAS. Per dieną ne vieną kartą. Tačiau šį Petrą, kuris ant vartų stulpo- vis tik senokai. Tai senos kapinės. Bet kad  jis čia buvo, tai, žinoma. Kad nebuvo, net ir stebuklai negalėtų paneigti.
POLICININKAS. Ponia, jums reikės pasirašyti, ką čia kalbėjusi. Tai irgi svarbu. Atrodo taip, kad būtent jūs tą Petrą nuvijusi nuo stulpo.
MOTERIS. Kaip tai galima, a?  Kaip taip galima!
POLICININKAS. Nesakau, kad pasiėmusi  šluotą ar baslį. Bet užkeikimų galia turbūt prilygsta poterių galiai. „Dink iš čia, kad tavęs nebūtų, nelabasis“...  Aš čia kaip pavyzdį. Ir dingo.
MOTERIS  Tai gal man aiktelėti, kad su šitokiu raštu atsistotumėte Petro vietoje? Jis čia buvo su knyga,  tu su šituo raštu. Panašu. Tik va raktų neturėsi.
POLICININKAS.  O - cho! O maniau davatkėlė ir tik. O - cho! Bet sakyk, kas man apklausos protokole parašyti? Protingiausia būtų užmiršti, ką kalbėjusi, betgi – prie liudininkų.  
MOTERIS: Taip ir rašyk!
POLICININKAS. Tai gal ir poterį pridėkim... Tą, kuriuo nuvijai nuo vartų stulpo Šv. Petrą.
KINOLOGAS  Petras, kaip sakoma, dingo nepalikdamas pėdsakų, o štai ponai... Nagi, Vokietuk...
    
     Ir šuo lyg nusikaltėlis pritapeno  prie Petronėlės, atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepiktai ją apsikabino.
Pelėda