Ten, kur tylu

(Mamai ir visoms į amžinybę
išėjusioms motinoms, močiutėms)


Ten, kur tylu, pravirksta mūsų širdys,
Ir mintys visos visos praeity.
Tiki, jauti, kad tavo maldą girdi
Seniai seniai akis užmerkus Ji.

Išdžiūsta ašaros, tik lieka skausmas
Ir su šerkšnu iškritusi gėla.
Ne veltui rudenį juk medžiai gelsta, rausta –
Tavęs vaikams taip trūksta, taip nėra.

Net pilka žemė, rodos, čia šiltesnė –
Lyg jaustum, kad šalia yra ranka
Iš tūkstančių mielesnė ir brangesnė,
Kuri parpuolusį pakeldavo pirma.

Žvakelės mirksi, liūdi chrizantemos,
Jas naktį sergės spengianti tyla.
Sapnuosis tėviškė ir gimtas namas,
Prie jo prisėdus pailsėt Mama.

Ten, kur tylu, pravirksta mūsų širdys,
Guostis gali viltim ir laukimu,
Kad Dangaus Tėvas kada nors išpildys
Troškimą vieną – būti vėl kartu.
skroblas