Keistas ruduo man pasibeldė kairėje pusėje, kažkur toje vietoje, kur kruta širdis. Ruduo, taip mėgstamas apdainuoti poetų, tai jis sujudino manyje susigulėjusias mintis, nuojautas ir nutylėjimus. Kartu su krentančiais lapais, vėjo šiūruojamais apie kojas, ėjau pakrante link tolumoje dunksančio tilto. Gėriau į save viską, už ko užkliūdavo akys.

Aname krante sėdėjo grupelė žvejų. Tas metodiškas meškerės tampymas aklinoje tyloje nuo pat vaikystės man atrodė magiškas. Įsivaizdavau, kad jie – tai viduramžių alchemikai, bandantys ištraukti savąjį homunkulą iš kolbos. Įdomu, ar jis kaip ir auksinė žuvelė geba pildyti norus? Ar tai tik žmogiškas noras prilygti dievams?

Netikėtai pro šalį praėjo moteris, vedina didžiuliu, baltu su rudom dėmėm, senbernaru. Šuo pačiu liūdniausiu žvilgsniu pasaulyje ir dama blizgančiais bateliais, lakuotais nagais, ryškiai dažytomis lūpomis. Ji nepaliaujamai pliauškė kažkokius niekus mobiliuoju telefonu. Šyptelėjau nuo klausimo, išnirusio galvoje, – įdomu, kuris kurį išvedė pasivaikščioti?

Šiek tiek tolėliau pamačiau moterį su vaiku. Vaikas buvo gal ketverių   – penkerių metų. Jis laimingas mėtė batono trupinius priplaukiančioms antims. Kelios pačios drąsiausios išlipo į krantą, o vaikas mesdamas maisto gabalėlius vis arčiau savęs tyrinėjo, kur ančių drąsos riba. Vis tik už vis drąsiausi buvo nežinia iš kur atlėkę balandžiai. Jie šmirinėjo aplink vaiko kojas ir net lesė iš jo rankų. Vienas kitas žvirblis tenkinosi tais trupinėliais, kurie nukrisdavo toliausiai nuo vaiko. Ne pirmą kartą pagalvojau, kad paukščiai sugeba bendrauti telepatiškai. Gal ne kalba, o tik kažkokiais instinktų impulsais, tačiau geba. Juk užtenka prie upės susirasti dvi tris antis ir pradėti jas maitinti, kaip iš visų kampų atsibeldžia visas pulkas.

O vaikas sukinėjosi į visas puses. Ko gero jautėsi lyg Prometėjas, kai atnešė žmonėms ugnį. Moteris stovėjo kiek atokiau stebėdama, kad vaikas neprieitų per daug arti vandens. Jos veidą apšvietė saulė ir ji į viską aplink žvelgė iš po primerktų vokų. Šypsena veide buvo lyg priklijuota, supratau, kad šitaip bando paslėpti didžiulį nuovargį.

Ir aš pasijutai pavargęs. Patraukiau krantine tolyn. Pabandžiau prisiminti savo vaikystę – ar lesindavau antis, o gal balandžius? Veltui. Prisiminimų vietoje žiojėjo neaprėpiama tuštuma. Nuovargis dar labiau slėgė ir aš   vėl nusukau žvilgsnį nuo savęs į rudenį, besibeldžiantį kairėn pusėn, į šviežiai nukritusius lapus pačioje pakrantėje. Kaip greitai jie ims pūti ir skleisti salsvą puvėsių tvaiką?

Pro šalį staiga prašvilpė dviratininkas, apsitempęs spalvotą triko ir užsimaukšlinęs žalią šalmą, iš po kurio kyšojo ausinių laidai. Blykstelėjęs nikeliuotas rėmas žaibiškai sudrumstė rudenį, atėjusį iš kairės. Ar mato dviratininkas šitaip skuosdamas, koks grožis aplinkui? Ar pastebi upę, kurios tėkmėj atsispindi? Ar mato tik kelią priešais save? Atsisukau norėdamas šūktelėti jam garsiai, bet pamačiau tik blyksnį nuo galinio atšvaito.

Pamažu ėjau krantine akimis ieškodamas vaizdų rudens fone, taip norėdamas išvengti žvilgsnio į save. O gal tikėjausi rasti atsakymą į Heideggerio užduotą klausimą – kodėl apskritai yra buviniai, o ne priešingai – niekas? Staiga prisiminiau Hėrakleitą ir jo per amžius nusiritusę frazę apie tai, kad į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus. Negi, tai ir yra būties esmė – amžinas kitimas? O gal visa tai, ką mes vadiname būtimi – tai niekio pavidalai, trukdantys mums pamatyti tikrąjį būties veidą? Gal šis rudens grožis – mirtinas? Nesąmonė...

Paskutiniai žingsniai laiptais ir aš ant tilto. Ech, kaip vis tik gražiai dera ruduo su upės tėkme, ir visai nesvarbu, iš kurios pusės beateitų. Tas susitaikymo momentas, kai byrantys lapai prisiliečia prie upės paviršiaus, iškelia visa tai matantįjį aukščiau savo būties, kuri teka lyg tie lapai laiko upe. Kaip iš šios tėkmės išlipti? Kaip sustabdyti savąją būtį ar pakreipti kiton pusėn?

Vis tik tas nepakeliamas grožis nepadeda atsakyti į man iškilusius klausimus. Jis nebylus, nes nesuvokia savojo grožio didybės. Pats save pateisindamas išslysta anapus žmogaus terminijos ir nesiduoda įvardijamas. Nebent pajaučiamas, paliečiamas šeštuoju jausmu. Kur ta riba tarp grožio ir ne grožio? Kas verčia mane kreipti akis į skriejančius lapus ar vangiai judančią upę? Kodėl stengiuosi viską padalinti į du priešingus polius: gražu –  bjauru, gėris – blogis, būtis – niekis?

Klausimai, vien klausimai... Prisiminiau filosofijos paskaitas, kur kiekvienas dėstytojas  mušasi į krūtinę bandydamas mus įtikinti, kad svarbiausia yra ne atsakymas, o klausimas. Žvelgiu į besileidžiančią saulę ir galvoju, jog už vieną vienintelį atsakymą paaukočiau visus pasaulio klausimus. Vėl prieš akis išniro Heideggeris.

Pabaigiau rūkyti paskutinę cigaretę, išgėriau paskutinį gurkšnį viskio, tegu mano, kad buvau girtas, ir tai – nelaimingas atsitikimas. Tuomet perlipau per tilto turėklus ir atsispyriau nuo jo.
Išlipau iš savęs tą akimirką, kai tik paleidau savo mintis pasroviui. Tą akimirką aš suvokiau: esu anapus nesamos prasmės.