Tada, tą namo grįžimo dieną, tėvų namuose man viskas atrodė keistai. Keistai tamsūs kambariai, nors lauke švietė skaisti rugpjūčio pabaigos saulė. Gal todėl, kad langų rėmai nudažyti tamsiai žalia spalva, o gal kad lubos nuo pat trobos pastatymo nedažytos. Lentos nuo laiko patamsėjusios, kai kur jau kirvarpų pragręžtos... Lovos tokios aukštos, kaip ir prieš metus užklotos naminiais audeklais, kuriuos dar pati audžiau su mamos priežiūra. Patikdavo stovėti staklėse, mindyti pakojas ir daužyti skietu. O šaudyklė su karpytais juostelėm skuduriukais taip šauniai skriedavo per siūlų tarpą...lyg kokiu požeminiu tuneliu... Šiaudiniai čiužiniai lovas darė dar aukštesnes. Mano grįžimo proga mama juos buvo prikimšusi naujų šiaudų ir išpurenusi. Nedrąsiai paliečiau pagalves, dar nedrąsiau prisėdau ant kraštelio. Sužiugždėjo ruginiai čiužinių šiaudai ir pakvipo ražienom. Prieš akis nusidriekė geltonas javų laukas. Rugiai aukštesni už mane. Tolumoj burzgia kombainas, keldamas didelius dulkių debesis. Padėjau galvą ant pagalvio, įtraukiau šarmo ir vėjo kvapą ir tik dabar suvokiau, kad aš pagaliau namie, kad pasibaigė ligoninių maratonas... Pakilau ir nuėjau į virtuvę. Tėvai neturi matyti manęs gulinėjančios, kad nepagalvotų, kad aš dar silpna. Ne aš jau sveika! Jie turi suprasti tai ir daugiau dėl manęs nebesibaiminti.
– Kas bus pietums?
– Klausk kas vakarienei. Saulutė jau tik per sieksnį nuo miško. Virsiu kunkulynės. Dabar gal dešros pavalgyk...
– Gerai. Noriu dešros. Bet vasara baigias. Iš kur dešra?
– Žinojom, kad parvažiuosi, tai savaitės pradžioj papjovėm bekoniuką, padarėm dešrų, o ir šiaip bulviakasiui reikia stipriau pavalgyti. Rytoj vėdarų iškepsiu. Mėgdavai labai juos...
– Mėgdavau ir mėgstu. Laukiu rytojaus!  Ūūū kaip bus skanu. Ačiū, mamyte, tu visada mane lepinai, – apsikabinau mamą. Ir ji man pasirodė taip keistai maža. Ne, ne ji maža, tai aš išaugau. Širdį suspaudė džiaugsmo ašaros...ką aš čia dabar... Švelniai pasitryniau jai į petį taip panaikindama išdavikes ašaras. – Gal dar yra šviežių agurkų?
– Yra, aišku yra. Tuoj parnešiu, – sujudo mama, stumtelėjo toliau kunkulynei minkomą tešlą.
– Ne, ne, mamyt, aš pati parsinešiu, – skubėjau lėkti laukan. Pro trobos kertę, palangę, pro saldinę obelį... Daržas. Cha. Aš juk nežinau, kuriam daržo gale tie agurkai pasodinti... dairaus. Aha, va ten! Brendu per nuleipusius buroklapius, sklaidau aštrias virkščias ir skinu žvilgančius agurkus. Prisirinkau pilną skreitą. Vėl lekiu įkaitusiu takeliu. Taip gera basomis kojomis jausti minkštą smėliuką, retus akmenėlius. Mama jau buvo pripylusi bliūdą vandens. Abi plovėm agurkus, šluostėm, dėjom į lėkštę ir džiaugėmės, kad tiek daug užaugo.
Triauškiau sultingus agurkus su dešra ir stebėjaus, kad visiškai nenoriu jų mirkyti į cukrų, kaip darydavau anksčiau. Katile jau burbuliavo kunkulienė. Tėtis sedėjo kartu su manim prie stalo ir padėjo doroti dešrą. Kalboms nebuvo galo. Aš pasakojau apie ligoninę, sanatoriją, gydytojus, draugus. Tėtis su mama apie gyvulėlius, daržus, kaimynus, darbus kolūkyje ir namie. Tik gardi kunkulienė trumpam aptildė mūsų kalbas. Sedėjom visi vėl prie mielojo, pajuodusio nuo senumo virtuvinio  stalo ir, norėdami atitolinti vakaro ruošos darbus, Vis valgėm ir valgėm. Pavalgę labai apsunkom, nes taip seniai visi kartu valgėm. Ir taip skaniai!
Man viskas buvo įdomu, miela, pasiilgta. Visur norėjau eiti kartu su tėvais, padėti jiems darbuotis. Lyg su sparnais skrajojau. Šunelis manęs nepamiršo, puolė laižyt veidą, vos tik pritūpiau jo paglostyt. Karvė didelėm akim sekiojo mane ir tingiai gromuliavo, kol mama ją melžė. Ožkos tiesė snukučius ir stengėsi atsikąsti mano sijono. Mieli, išsiilgti, naktimis ne kartą sapnuoti namai, gyvuliai, pievos, miškai ir pelkės... Pagaliau aš vėl namie!!!