Seniai atvėso išėjmo pėdos,
tiktai su gervėm atminimai kaskart atplasnoja
ir Tavo vardą, Mama,
krentantys lapai kartoja.
Vis kartoja...

  Kaip velniškai skauda!
  Kaip noris sušukt
  visos žemės bedugnėm,
  norisi paverkt
  visos žemės jūrom!
    Mama!
      Mama!
      Vėl prašau dar kartą
       mane išgirsti.
        Trokštu, kad paglostytų
          Tavo švelniausia ranka
            ant Vėlinių mažo eglišakio
             mano skaudžiai suklupusią širdį.