Ir tylu, taip tylu, jog atrodo, kad nieko nėra,
Miestas jungia šviesas ir tarp gatvių nelieka nė tarpo,
Tik kažkur tamsoje sušmėžuoja blanki figūra
Lyg tavęs, arba to, kas turėtų tave čia užtarti.

Ir tamsu, taip tamsu, jog atrodo, kad nieko nebus,
Kad nustos rudenėti ir baigsis virtimas į žiemą,
Kad užstojus tamsa liks vienintelis tavo dangus,
Ir girdėti, kaip paukščio giedojimas skyla į sieną,

Ir atrodo nuaidi jau taip, kad žinai, jog nebuvo ir vėl
Nei tavęs, nei manęs, nei jutimo, kurį pažadėjom,
Ir tas žodis vėl lieka pačiom paprasčiausiom raidėm
Be reikšmės ir be to, ką numatėm... ar bent jau norėjom.