Neliko laiko –
išbyrėjo,
tik atminimų
slenksčiai
jį sulaiko,
nors nebemoku
žaist laimingo...
Bet carpe diem,
kol alsuoju,
kol žydi
ant palangės
gležnas
meilės žiedas,
nors krinta žemėn
rudeninis lapas
ir ilgesys,
pakvipęs viltimi.