Karčioji mano žole — atmintie,
Nebėr namų, kurie žydėjo dūmais.
Medum lašnoja žvaigždės, bet aitru man,
Kad laiko perkėloj žirgai ne tie.

Rasotas ryto žiedkėles lankas
Užverčia nykūs juodraščiai arimų.
Jau nieko negirdžiu — turbūt nurimo,
Kur neseniai tikėjau girdinti kažką.

Ir lūpas veria skaudantis sudie,
O dabartis sustingsta lūšies šuoly.
Aitrioji laiko žole ar žvėrie,
Bandai išgydyti mane ar puoli?