Scena III
    
    Patalpos prieblandoje už apvalaus, masyvaus stalo nemenkas būrelis vyrų- moterų. Nuo jauno iki solidaus amžiaus. Visi sėdi, išskyrus Įžanginio Žodžio Kalbėtoją. Tai Aukščiausiojo Pasitarimo nariai. Prieš kiekvieną jų dujokaukė. Vidury stalo magnetofonas.

ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS. Ir taip, Aukščiausiasis Pasitarime. Dabar jūs viską žinot. Faktas, kaip blynas, o blynas prisvilęs, jeigu neblogiau.
KALBĖTOJAS I  O jeigu blogiau?    
ĮŽANGINIO ŽODŽIO KALBĖTOJAS  Tegaliu, pone, tik pasikartoti. Prieš jus irgi dujokaukė. Galite ją užsidėti, galite- ne. Jūsų valia, tačiau jautėme pareigą pasirūpinti, kad sveiki atėję- sveiki sugrįžtume. Taigi prašom apsispręsti. Tuoj įjungsiu magnetofoną.  

     Aukščiausias Pasitarimas sujudo sukruto. Pirmasis dujokaukę dėjosi Įžanginio Žodžio Kalbėtojas. Keli pasekė jo pavyzdžiu, tačiau didžioji Pasitarimo dalis dėl kažkokių priežasčių atsisakė tokios apsaugos. Moterys, matyt, ir dėl nenoro sujaukti šukuosenas. Bet štai Įžanginio Žodžio Kalbėtojas paspaudė magnetofono mygtuką ir iš ten pasigirdo Klyksmas, skaitantis savo naujausią kūrinį „Nugirstos mintys“.

KLYKSMAS    Jei geri kartą per savaitę – esi buitinis alkoholikas.
                      Jei geri kas antrą dieną – esi alkoholikas.
                      Jei geri kiekvieną dieną – esi didelis viršininkas.

                      Jei sėdi  kalėjime – esi tu smulkus vagišius.
                      Jei sėdi seime ar vyriausybėje – esi tu...

KALBĖTOJAS II Viskas? Cha. Negi viskas? O norisi, kad nebūtų viskas.  Norisi, kad...
KALBĖTOJAS V  Ir ko stebiesi – norisi, norisi... Už haiku beveik penkis kartus didesnis kūrinys. Skaičiuok, berods septyniasdešimt aštuoni skiemenys jame. Daug norėsi, mažai turėsi.
KALBĖTOJAS II  Aš ne todėl, ne dėl skiemenų. Dėl to, kad protą klibina. Supranti? Visi žinome, kaip keblu suvokti, kuomet geriau būt, o kuomet –ne, geriau nebūti...
  
   Dialogas vyksta, kai dujokaukes užsidėję Aukščiausiojo Pasitarimo nariai, jas nelengvai nusiiminėja.

KALBĖTOJAS IV  Štai jums dar viena, dvejomis užsimaukite, jūsų ekscelencija, kad smegenyse nedvoktų.    
    
           Ir stipriai per stalą numeta jam sunkiai nusimautą nuo galvos dujokaukę. Įdėmiai pasižiūri į vieną, kitą, trečią...

KALBĖTOJAS IV Iš kur jūs, ponai. Ir – kas jūs? Atsiprašau, kad ne ten pataikiau.

     Pasigirsta sąmyšis, triukšmas. Tai praradus sąmonę, nesugebėdamas nusiimti dujokaukės, čia pat, ant stalo, nukrenta dar vienas susirinkimo dalyvis.  Krisdamas užkliudo ir magnetofoną, iš kur pasigirsta moters pasakojimo įrašas.

E. KUHANSKIENĖ  Žinot, jau seniai, labai seniai. Nu, aš neatsimenu, bet labai labai seniai. Užėjo tie sovietiniai laikai. Čia labai jau buvo priespauda ta sunki. Šitą giesmę sukūrė kunigas, bet kuris kunigas, tai aš autoriaus negaliu pasakyti. Ir jinai, žinokit, nuostabi giesmė. Ją kai giedi, tai, žinokit, žavi tą žmogų ir darosi žmogus kažkokis kitokis.
    Nu, mes jos prašom. Gal ji ir paguodžia mus. Labai labai nuostabi giesmė. Tai iš visų giesmių... Galiu pasakyti, visos gražios Marijos giesmės, bet man šita giesmė tai ypatinga. Aš ir viena giedu namuose.
  
Marija Pivašiūnų,
Motin Stebuklinga,
Kas jos šaukias, tas nežūva;
Ji paguodžia ir išklauso.
      Spinduliuotas veidas tavo
      Vargo žemę išbučiavo.


Savo sostą čia iškėlei
Dzūkų žemėj tarp vargelių,
Tavo rankos galvas  glosto
Apleistųjų ir bedalių.
     Stebuklingas balsas šaukia
     Prie Marijos žmonės plaukia...
  
Ta va. Giedotau ir giedotau, bet ir ca dar ne pabaiga. Bet gal, sakau, ne visiem Marija patinka. Ką čia žinai. Juk gal net nežinote, kad Pivašiūnų bažnyčioje ant Marijos altoriau net  toks saugumietis buvo užlipęs.  Kaip dabar atsimenu jo pavardę - Sucharenaka. Na, vardo nežinau, tas teisybė. Bet neilgai Sucharena pastovėjo altoriuje. Neilgai. Bet užmiršti, žinoma, nereikia. Stovėjo...

O Marija Pivašiūnų,
Nusidėjėlių gynėja,
Vesk į dangų, vesk pas sūnų
Teismo dieną, užtarėja.

               Giedantis ir kalbantis magnetofonas nutilo. Tyla. Gili tyla, o po pauzės

KALBĖTOJAS IV.  Tegu lieka ji, ši giesmė širdyje - ir šiandien, ir ryt, ir kol tik ji, širdis, yra.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV Tegu širdyje irgi kaip Pivašiūnų bažnyčioje - ji, Pivašiūnų Marija.
VISI. Tegu!
KALBĖTOJAS: Tegu šioje Pivašiūnų Marijai meilėje išlieka atmintis, kad ji ten, visuomet būtų kaip žmogaus kasdienė duona.
VISI  Tegu!
KALBĖTOJAS IV  Ir tegu šios duonos  būna kiekvienam žmogui – duonos, kaip bažnyčios, duonos, kaip Tėvynes...
VISIU Tegu..

   Vėl tyla, kaip anksčiau, bet ji prasminga šitos scenos pabaiga, kuomet pro ją žvalgomasi į Aukščiausiojo Pasitarimo dalyvių veidus