O šventas naivume! Pasisemiu dulkių
Ir laimę iš jų sumanau susipilti.
Rengiuosi nesėjusi derlių tuoj kulti
Ir juo pamaitinti besilpstančią viltį,
Tačiau suprantu, kad į lakųjį smėlį
Įbristi dykynėje būsiu pataikius,
Kad čia įstrigau ne menkai valandėlei -
Šis siaubas užtruks visą likusį laiką.
Ko griebtis?Su tokiu būviu susitaikyt?
Spurdėt, protestuot ir priartinti galą?
Suvokiu, kad būsiu praradusi saiką -
Nuo vizijų laimės apakus, apsalus.
Subrendau. Jau man laikas dulkėm pažirti,
Užpildyti naujo svajotojo delną.
Save išdalinus bus lengva numirti,
Nes laimė - toks būvis, kurio nusipelnom,
Kol gebam save tartum dovaną teikti -
Yra laikas imti, yra laikas duoti.
Teks oriai sutikt neišvengiamą baigtį -
Nors auštu, bet lieka, kas gali liepsnoti.
Gyvybės vertė pelenais nenusėda -
Ji šildo, ji guodžia, ji pakviečia augti.
O šventas naivume! Man darosi gėda,
Kad laimės ieškojau sugniaužusi saujas.