II

    Jono iš Griškabūdžio vienas iš jo namo kambarių, įrengtų antrame aukšte.  Matosi, kad kambarys dar vis  tvarkomas- pertvarkomas, stengiantis įrengti, pasitelkiant senovinę apystatą - pasieniais ligi suolai, sunkus nemenko didumo  stalas, ant kurio numesti keli sąsiuviniai, netoli jo  etažerė. Nežinia kodėl, verpimo ratelis . Tai daugiau panašu į muziejaus kampelį.
  Jonas  išima iš burnos  galiuką cigaretės ir, pravėręs langą,  numeta paspjaudydamas :

JONAS Tfu! Tfu! Tfu!Tegu bus paskutinis parūkymas. Išgirsk, dangau.
  
   Sugrįžta prie stalo ir bevartydamas popierius aptinka nuotrauką  Šv. Petro skulptūros, pastatytos ant Viekšnių  senųjų kapinių vartų stulpo.
    
JONAS   O čia kas? Petriukas?  O Viešpatie, iš kur? Net nežinojau, kad mano makulatūroje ir šventieji puodų ieško. Atleisk, Petrai. Taip juokauju.  Dievas  su tavimi, bet  iš tikrųjų, kaip tu  čia ? iš kur?
BALSAS  Ne iš dangaus.

       Lyg išgirsta Jonas. Suklusęs dairosi...

JONAS  O velnias! Ir ausims vaidenasi.
BALSAS. Taip nejuokauk, o tai ... šmakšt kalaviju per ausį ir liksi vienausis kaip anas Kristaus skriaudėjas.
JONAS   ( persižegnojęs, ir pats sau) Senstu. Visi senstam, bet aš turbūt greičiausiai. (vėl akimis tyrinėdamas nuotrauką. Tikrai net nežinojau, kad mano padėliuose esi. Taip, čia geriau  negu stovėti  ant  kapinių vartų stulpo. Šilta, ramu. Niekas netrukdo. Nebent atsitiktinai kas, kaip aš  dabar.  Ech, Petrai, Petrai! Kad tu taip su manimi  ne iš nuotraukos, o...  Na, kad ir kaip skulptūra. Beje, gera skulptūra. Matosi, kad nagingo meistro pagaminta ir labai įtikėtina, kad jis matęs Leniną.
ŠV. PETRAS  Bet taip ir reikėjo sakyti.  Labas, Jonai. Nepyk, kad atsirandu truputį anksčiau, dar lapkričio 1-osios nesulaukęs.

         Jonas mato, kaip iš nuotraukos „išsikelia“ Šv. Petro statula. Nuotrauka ištuštėja.
  
  ŠV. PETRAS  Taip, gera pas tave. Šilta. O triukšmas manęs nevargina. Bet atsiprašau, kad, paklusęs statulos tvarkai, pats vaikščioti negebu. Statyk į kokį kampą ar kokią pašalę, kad netrukdyčiau.
    
         Nepratardamas  nė žodžio, Jonas deda ištuštėjusią nuotrauką  ant stalo ir stengiasi  pakelti skulptūrą. Ji natūralaus dydžio

JONAS  Oi!  Ne, ne! Taigi tikra statula. Ne mano sveikatai. Tikrai ne...
ŠV. PETRAS. Atsiprašau, bet tokiam sau padėti negaliu.  
JONAS  O kodėl – į kampą? Kodėl-  į kokią nors pašalę? O geresnės vietos net nesurasčiau. Visas langas akims ir ... tik džiaukis, kokį gražų pasaulį Dievas sukūrė.
ŠV. PETRAS. Ir kaip gražiai jo pasaulyje įsitaisė Griškabūdis.
JONAS. Bet, deja, su nuodėmėm ir Griškabūdis, ir...
ŠV. PETRAS. Nebūtų nuodėmių, nereikėtų ir šventųjų. O apylinkių vaizdas tikrai puikus. Ačiū, ponas Jonai, kad paliekate  geriausioje vietoje.
JONAS. Ponas?  Na, taip. Į sveikatą! Vai, atsiprašau. Pirmą kartą toks pašnekovas. Galvoje - vieną, o kalbi - kitą. Negi manote, kad  žinau kur  Viekšniai, o juolab, kur yra jų kapines. O pasirodo, kad žinau. Net jų senąsias kapines žinau.
ŠV. PETRAS   Jūs labi intelektualus žmogus, ponas Jonai. Katalikų bažnyčia daug prarado, kad netapote  jos kunigu.
JONAS. Taip manote?

     Iš pirmo namo aukšto pasigirdo moters balsas

BALSAS  Vai vai ! Tu ir vėl su tą  šalele kalbiesi - kaip ji? Taigi Ašašai.  Nagi visiškai suvaikėjai. Žmonių sarmatykis. Kai sužinos, bus sarmata iš namų išeiti. Reikės iš Griškabūdžio kraustytis.
ŠV.PETRAS  Žmona?
JONAS: Vedęs.
ŠV. PETRAS  Eik žmogau. Ir pasakyk. Tiesą pasakyk.
JONAS  Tiesą? Betgi mane ir taip jau vadina... Na, suprantate? O! Šventas Petrai, tu net neįsivaizduoji, koks triukšmas kilo, kai tą tiesą pasakiau. Kala prie kryžiaus ir verkti neduoda.
ŠV. PETRAS  Eik ir pasakyk. Tiesą pasakyk – Šv. Petras atėjo. Tik va raktus mano pasiimk su  savimi.  Taip gal bus saugiau. Juk, kaip suprantu, Griškabūdis irgi Lietuva.