Pasibelsk į mane
Pasibelsk į mane lietumi -
gal Tavęs neišgirsiu,
kai tamsią
rudenio naktį,
miškai žvaigždėmis
žvilgės.
Aš būsiu sau
žydinčiu klevu,
išmokiusiu
aiktelėti baimę,
liūdesį -
nusišypsoti,
tas kuris,
išmokė laukti,
gęstančios
nakties,
amžiams tapo
įrašu,
apdraskytuose
juodraščiuose,
kurie neturi
penkiolikto
puslapio,
nuklydusio
užmarštin,
kur šviesa
gimsta tamsa,
kuriame nėra paskutinio
sakinio -
jame neįstengiau sudėti
taškų.
Šiuose juodraščiuose,
aš - Tavo skyrybos ženklai, kuriems
nuolat pritrūksta
sustingusio rašalo
ir visad per daug
baimės prisilietimų,
kai
atverti trisdešimtą puslapį,
netikėtai užmirsti
kvėpavimo ritmą,
puslapį,
tapusiu prologu
mano poezijai,
be asmeninių įvardžių,
apsimesk naujo sakinio pradžia,
kai išplėš laukinis
vėjas paskutinį mano puslapį
ir bus sunku
įskaityti,
be raidžių ir sakinių,
be garso ir prisilietimo,
lėtai
pasibelsk į mane
tyla...