Būtinai sugrįš
Ar jūs pastebėjote, kad daugelyje pasaulio šalių autobusų ir geležinkelio stotys yra miestų centruose. Aišku, tai padaryta, kad žmonėms būtų patogiau pasiekti įvairias įstaigas, firmas, prekybos centrus ar kitus reikiamus objektus. Londono autobusų stotis - ne išimtis. Laukiu sugrįžtančio draugo, kuris savaitei buvo išvykęs į Bridžensą, Velso provincijoje. Tai mažas, niekuo neypatingas miestelis (gal įdomesnė tik viduramžių pilis), kažkuo primenantis namus Lietuvoje. Šalia sraunios Ogmorės upės ir miesto parko gyveno mano draugo tėvai. Čia jie įsikūrę jau dešimt metų. Iš pradžių kankinusi gimtųjų namų nostalgija pamažu dingo, atsirado naujų draugų, be to, ir senieji kartu su giminaičiais baigia suvažiuoti iš Lietuvos. Taigi, trypinėju, nes darosi šaltoka. Už savęs girdžiu aiškiai tariamus lietuviškus žodžius (nieko keisto, nes Londone lietuvį gali sutikti ant kiekvieno kampo). Dvi ištįsusios paauglės garsiai aptarinėja sutinkančiųjų išvaizdą: vienas ,,ryžas kaip dieduko katinas“, ana ,,spuoguota ir stora kaip stadiono vartai“, trečias ,,ilgas kaip kaminas“. Pagaliau atėjo ir mano eilė: ,,dažyta fyfa, pažiūrėk, kokia čiotka skrybėlė, pas mus, Rokišky, tokios nerasi“. Plati šypsena, permetu rankinuką per petį: ,,Rokišky tai gal ir nėra, bet Šiauliuose tikrai yra, bulvare pirkau“. Mergaičiukių akys keistai išsiplečia, viena kažką murma po nosim. Šypsausi toliau: ,,Pasitaiko, ane...“. Ta, drąsesnioji, atšauna: ,,Kur spjausi, ten pataikysi ant lietuvio“. Turiningas dialogas tęsiasi, atsakau, kad ,,žemė apvali“ ir apkabinu Mindę, išlipusį iš autobuso. Pamojuoju mergaičiukėms ir mauname į Viktorijos stotį, ten mūsų jau laukia Virgis ir Ieva, atklydėliai draugužiai, kurie Londone praleis tik trumpą savaitgalį. Pažadėjome parodyti karalienės šalį, todėl ropščiamės į raudoną dviaukštį turistinį autobusą. Paslaugus vairuotojas išdalina žemėlapius ir ausinukus autogidui. Virgis stebisi laikrodžių gausa mieste, atrodo, kad jie yra visur, ant kiekvieno kampo. Mindė aiškina, kad laikrodžiai tapę ne tik Londono simboliu, bet ir pagalbininku amžinai skubančiam milžiniško miesto gyventojui. Pro šalį skrieja daugiaaukščiai namai, tarsi sulipę vienas su kitu į ilgą nesibaigiančią grandinę: seni, pajuodę nuo garsiųjų Londono suodžių, atsirandančių nuo židinių, ir nauji, modernūs ir prabangūs pastatai, verti kelių milijonų svarų. Stabtelime prie Haidparko, pasigrožime Marblio arka ir išlipame prie Garsiojo Madam Tuso vaškinių figūrų muziejaus, įkurto net 1835 metais ( Ieva pasakoja, kad kažkas panašaus jau yra ir Vilniuje). Įžymiausi visų epochų ir valstybių vadovai, begalė garsenybių ir populiarių žmonių pakaitalų ar prototipų, kurie kartais savo kokybe lenkia originalą. Virgis fotografuojasi su Elžbieta II-ąja, tragiškai žuvusia princese Diana, bando apkabinti Džiuliją Roberts, glaustosi prie Madonos. Ieva renkasi popiežių Joną Paulių, Bitlų kompaniją, Einšteiną, ašaroja prie Maiklo Džeksono, stebisi, kodėl Haris Poteris be šluotos. Mindė žiovauja, kad tai vieta, kuri primena jam sustingusį laiką sustingusioje erdvėje. Bernai atsigauna patekę į siaubo kambarį, kuriame vaškiniai lavonai perpjautomis gerklėmis ir dar vis išlenda trenkti gąsdintojai, kurie sąžiningai atlieka savo vaidmenį. Ekspozicijos pabaigoje šmaikštus filmukas apie marsiečius sukelia tik vaikišką juoką.
Mes vėl autobuse, judame į Trafalgaro aikštę, kurią puošia 50 metrų aukščio kolona, pastatyta admirolui Nelsonui. Jos papėdėje - keturi liūtai, simbolizuojantys pergalę prieš Napoleoną. Oras puikus, todėl žmonių begalė, vieni šeria balandžius, kiti šnekučiuojasi sėdėdami prie fontano arba tiesiog ant laiptų, dar kiti klausosi indiškos muzikos ir stebi gracingas šokėjas (pasirodo, tuo metu vyko indų muzikos ir šokių festivalis). Virgis fotografuoja dar vieną laikrodį, tik šį kartą tai garsusis Big Benas, vienas didžiausių laikrodžių pasaulyje, kurio aukštis 96,3 metro ir jis prisukamas tris kartus per savaitę. Ieva tiesiog euforiškai alpėja, kad tiesiog ,,gniaužia kvapą ir nesitiki, kad esi šalia Big Beno, matai Parlamento rūmus ir Londono akį kitame Temzės krante“. Nuspręsta, kad visi kartu kilsime ta nelemtąja Londono akim- didžiausiu apžvalgos ratu pasaulyje, kurio aukštis 135 metrai ir kuris pastatytas 1999 metais. Virgio fotoaparatas tiesiog kaista nuo maigymo, nes čia galima pamatyti Londoną 30 kilometrų spinduliu. Man pasidaro bloga, įsikabinu, tiesiog įsitveriu į Mindės rankovę ir užsimerkiu (,,eikite visi po velnių“). Vakarėja, metas į Viktorijos stotį, iš kurios miesto autobusu dvi valandas dardame iki Mindės kuklių namų ( tiksliau, dviejų kambarių butelio). Virgis ir Ieva stebisi, kad tai visai kitokia miesto dalis. Mindė užsiveda apie tai, kad tolimesni plotai nuo centro sudaro priemiesčius, kuriuose dominuoja gyvenamieji namai, mokyklos, klubai, parduotuvės. Kartais gali atrodyti, kad tai atskiri, vienas nuo kito nutolę miestai, sudarantys metropolinę grafystę. Londonas- tikrų tikriausia tautų ,,mišrainė“, nes autobuse be mūsų, tai yra lietuvių, kiurkso afrikiečiai, indai, japonai ir kitokių tautų atstovai. Vakare smagi kompanija nutariame pasiausti naktiniame šokių klube, kuriame aš ir dirbu padavėja. Klubo savininkas, žavus prancūzas Erni, leido man pailsėti kelias dienas (sukūriau pasakaitę, kad iš Lietuvos atvažiuoja jaunesnė sesutė).Ši kartą nereikėjo nešioti taurių, valyti staliukų ar įbedus žvilgsnį į lankytojo piniginę reikalauti ,,arbatos“. Keli kokteiliai ir šokau iki beprotybės, Erni žaismingai pamerkęs akį traukė per dantį: ,,Gal go-go šokėja norėtum padirbėti“. Mindė, aišku, atsakė už mane.
Kitas rytas buvo labai vėlyvas. Pagal Mindės paruoštą planą- Bekingemo rūmai, pastatyti 1703 metais. Pirmiausiai apžiūrime karališkas arklides, kuriose velnioniška prabanga, karietų puošnumas ir karališkų žirgų gracija ( pasikinkius tokį žirgelį į auksu puoštą karietą pralėkti gimtojo miestelio gatvėmis). Vėliau karalienės galerija, Ieva aikčioja žiūrėdama į jos didenybės papuošalus. Įdomiausią dalį Mindė paliko pabaigoje, kai patekome į pačius Bekingemo rūmus. Virgis aiškina, kad gyvenime nebuvo patyręs tokio jausmo, nes žioplinėja pastate, kuris yra pačios Anglijos karalienės rezidencija. Ieva svajingai šnabžda, galbūt šią akimirką karalienė kitoje rūmų pusėje viename iš 424 kambarių geria arbatą su pienu arba skaito meilės romaną ( Mindė primena, kad karalienės vėliavos ant stiebo nebuvo). Rūmai tikrai įspūdingi, visur žiba auksas, spindi šilkas, ypatingos dekoracijos, paveikslai, net kvapas ir tas kažkoks ypatingas. Ieva lyg pamišusi tiesiog prilimpa prie karalienės vestuvinės suknelės, nuometo ir kitų karališkųjų brangenybių ir relikvijų. Man belieka juokauti, kad mes abi kaip dvi išsigandusios Pelenės, kurios telieka tik svajoti. Dar daugiau pasakiškų emocijų suteikė karališkasis 16,2 ha sodas, kuriame puikavosi įvairiaspalviai augalai, maži tvenkinukai, išdailinti sodo takeliai. Ieva prisipažįsta, nors visi pažįstami teigė, kad Anglija- niūri, šalta, šiukšlina ir nesvetinga šalis, tačiau atgal į namus ji išsiveš tik šiltus prisiminimus apie šią trumputę savaitgalio kelionę. Mindė vis kartoja, kad, kai jie atskris kitą kartą, leisimės į kelionę po Velsą, legendų, dainų, burtininkų, avių ir nepaprasto gamtos grožio šalį. Išmaišysime visus Bristolo įlankos kaimelius ir kurortinius miestelius, kur stačias uolas ir kalnus keičia vešlūs slėniai, smėlėti paplūdimiai, kur šviečia Portkolo Švyturys ir veikia blusų turgus. Būtinai užsuksime į Velso sostinę Kardifą, apžiūrėsime senąją pilį, pastatytą prieš 2000 metų ir papuoštą pasipūtusių gyvūnų statulomis. Tai vieta, kur pilies sode vaikšto puošnūs ir išdidūs karališkieji povai, o velsiečiai laisvalaikiu žaidžia regbį.
Taigi, išlydėjome svečius įsitikinę, kad jie sugrįš. O man laikas į darbą- Erni jau skambino kelis kartus ir klausė, ar pagalvojau apie jo pasiūlymą. Gerai, kad Mindė negirdėjo...