Sudėjau tau
Gražiai mirgėjo išbarstytos žvaigždės,
Kurias pabėrė mėnuo bekepuris,
Dabino skliautą jo turėtas kraitis -
Šypsojos veidas dylančio mėnulio.
Kol miegas dar nebuvo čia atėjęs,
O klaidžiojo tarsi paklydęs vilkas,
Tau savo nemigos žodžius sudėjau,
Kad eilės glustų, kaip priglunda šilkas.
Sugriovė metai jau drovumo sieną.
Kita jausmų gelmė, kiti jau klodai...
Eiles skaitysi - jau ne mėnesienoj,
Nors naktį viskas daug trapiau atrodo.