Kiek daug visko turiu! Sunku suskaičiuoti,
Kiek šlama lazdynų, palinkusių ievos šakų.
Berželiai, šermukšniai eilėm išrikiuoti,
Akimis neaprėpti eglių viršūnių smailių.

Ten ąžuolai orūs lapus prie savęs tebelaiko,
Iš aukšto vis žiūri į nuplikusius brolius klevus,
Kurių drapanas vėjas begėdiškai drasko ir plaiksto,
Lyg turguje siūlo – rinkis rausvus ar gelsvus?

Dar šis turtas ne visas. Tik pažvelkim toliau,
Kur Nevėžio ir Nemuno slėniai nubėga.
Senasis Nevėžis vis teka lėčiau ir lėčiau,
Kolei perduoda Nemunui sukauptą jėgą.

Dabar čia ramu, draikos pilkas ruduo,
Išdidūs pelynai styro nuvytę,
O buvo – puikavos kuklių ramunėlių žieduos,
Bet paniekino baltą draugystę.

Kiek daug visko turiu! Kur kitur aš surasčiau
Tiek oro gaivaus, lankų ir žolynų Joninių naktį,
Saldaus vasaros kvapo, liepų medaus,
Drebulių ir beržų, kai pradeda spalyje degti?