Viešpatie, jei galėčiau,
Nežinau kaip šaukčiau.

Neverk, širdie, ties mano langu,
Nuo tavo ašarų išdžius dangus.
Nebylios akys, žiūrinčios į tolį,
Brandins nepaprastus vaisius.

Viltie, šviesioji laimės deive,
Bijau prarast tikėjimą tavim.

Kai naktį jūros begalybėj
Skandint bandei mažus vaikus,
Aš abejingai klausiau vėjo:
Kiek dar gyventi čia turiu?

Sudėtos rankos tyliai maldai,
Nuleistos akys ašarų kančioj...

Bedvasius kūnus glostė vėjas,
Lietus nuplovė nuodėmes žmonių.
Tą kartą tyliai sušnibždėjau „amen"
Dėl tų vaikų, kurie danguj.