Įminimo paieškos...

Jonas iš Griškabūdžio, išgirdęs apie Vidinio mėginimą parašyti poemą, stvėrėsi už galvos ir bėgiodamas laiptais aukštyn - žemyn, nesiliovė kvatojęs. Galima buvo manyti, kad jis tai daro specialiai, norėdamas iš plaučių išvalyti nikotiną, kurio ten susikaupė gal net daugiau negu jo puoduose kugelio. Namas didelis, dviejų  aukštų – smagiai virpėdami muzikavo langai ir atrodė, jeigu kas dar Griškabūdyje nežino Joną esant muzikantą, nuo šiolei jau žinos. Net patikės, kad šį kartą jam pavyks atsisakyti rūkymo. O pabėgioti laiptais žmogui, sveriančiam per šimtą kilogramų ir jau paikinančiam  (norėjau parašyti- papkinančiam) anūkus, nėra paprastas dalykas. Namiškiai nustėrę plėtė akis ir nežinojo ką daryti.
     - Suprantat...  Cha- cha- cha!  Ar bent įsivaizduojate...  chi- chi - chi,  kad Lietuva greit turės naują poemą.  Gerai, o dieve aukščiausia... cha- cha- cha,  kad ne epą .  Ar suprantate? – netilo Jonas, bėgiodamas laiptais aukštyn – žemyn. Bet netikėtai aiktelėjęs - ai, padėjo ranką ant krūtinės ir net graudulingai: - atleisk, širdie. Kaip čia aš taip, kaip koks vaikėzas. Nepyk. Juk tu sergi.
     Namai aprimo.  
     - Greitas tu. Oi, koks dar greitas. Ir didesnis rėksnys, negu žinojau, - tarsi girdėjo žmoną, bet tikras nebuvo, kad tai ji. Galėjęs ir pats sau taip pakalbėti. Juk ne kartą pasitaikė, kai pasijausdavo lyg  sutalpintas dviejuose aš. Dažniausiai kai tekdavo ginčytis. O jeigu dar pridėtumei prie jų skaudantį – ai, tai ir gautųsi  aš +aš + ai = ašašai.  Ar nepanašiai  atsirado ir gydytojas Aiskauda?
    - Atsiprašau. Aš taip nenorėjau, - pasakė Jonas ir, panardinęs po kojomis akis, neskubiai nuėjo prie savo literatūrinių padėlių. Ištraukė aplankalą su Astės novelėmis: - Galima buvo knygelę išleisti, - pusbalsiu pasakė, o netrukus aplankalą  pakeitė į kitą, su užrašu „Harker aštuoniolika“, kur buvo jos eilėraščiai.
     Mintyse šilta, jauku, teisinga.
     „Arčiausiai nuo mūsų nutolęs jos paskutinis. Kodėl mes ieškome daugtaškių jos pirmame  eilėraštyje, - galvojo ir girdėjo taip, lyg skaitytų neparašytą tekstą. - Ėgi, aš irgi buvau su jais, bet dabar – stop! Arčiausiai nuo mūsų jos mirtis, - vėl beveik  pakartojo Jonas užgriuvusią mintį, šitaip ją nuvalydamas nuo nereikalingų apnašų.
      Suradęs jos eilėraščius, surado ir tą, paskutinį. Pirmas darbas, kurį atliko, tai net neskaitydamas teksto, keliskart atidžiai jį akimis apšliaužiojo, ieškodamas daugtaškių. Keista, nė vieno daugtaškio ir bendrai  – nė vieno skyrybos ženklo. Tik mūzos pabaiga, sulaužyta į septynias eilutes, atskirta trimis brūkšneliais.
     - Ką tai reikštų?
     - Reikia suprast, jog Ji žinojo, kad išeina.
     - Kur?
     - Ten kur visi, kurie išėję, - prakalbo dvejais Jonas iš Griškabūdžio.  
     - Betgi ką mes apie tai žinome?
     - Nieko.
     - Bet jeigu kažkur išeini ir dingsti, vadinasi, yra kur dingti
     „ Kažin, kokias  mintis sugėrė iš šio eilėraščio Vidinis, - pagalvojo Jonas,  savyje vėl suglausdamas du Aš į vieną ir rimtai suabejodamas, ar ne per anksti pradėjo juoktis. Nes argi labai svarbu, kad Vidinis nesugebės parašyti poemos.  Argi ne svarbiau, kad jis pajautė ją esančią. Bravo, Vidini. Ir atsiprašau, kad...
     Apčiupinėjo kišenes, bet iš jų jau prieš savaitę iškraustytos, jo žodžiais kalbant, cigariukai.
     Pakėlė telefoną.
    - Labas, - pasakė Vidiniui. - Maniau, kad nesurasiu. Ten, Ašašai šalelėje, gal dar be telefonų gyvenama.
    - Ne tu vienas, Jonai, ją tokią matai. Aš irgi. Bet kas atsitiko?
    - Kodėl turėtų kas atsitikti? Skambinu, kad sužinočiau, kaip gyveni.
    - Jau trečią kartą, o iki vakaro dar ne taip arti.
    - Tikrai? - nuoširdžiai nustebo Jonas. – Ak, kad tave kur! Turbūt trukdau. Nepyk! Galėčiau atvažiuoti, jeigu reikia.
    - Niekuomet nebuvai vejamas ar paliktas už durų. Visada reikalingas.
    - Manau, kad ta šalelė kažkur tikrai yra. Ir jokiomis sienomis neaptverta. Jokiomis. Kaip ir Harker eilėraštis „atgal“. Nei vieno skyrybos ženklo visame tekste.
    - Taip,  Jonai, taip. Ačiū.
    -  Beje, pas mane yra jos užrašas. Nelabai atsimenu iš kur jį nurašęs, bet jis trumpas ir, mano galva, reikšmingas: „Namai ten, kur grįžti širdimi“.
     Į telefoną įslinko Harker tylos pauzė. Bet nedidukė.
     - Klausyk, Jonai.
     Ir telefonas pradėjo deklamuoti.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
Jei iš širdies jų neveji - šalin.
Bet sako - seniai ją į lazdą maino.
Širdis nepakelia, o štai lazda...
Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
Gal manant net, kad bus lengviau numirt,
Kuomet toli toli, kažkur savy paklydęs,
Be atbudimo, be kelionės sugrįžti atgal.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs
Vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele, Ašašai,
Kiek čia bebūsiu - būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
Ir žingsniai it šešėliai
Saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
Kaip baltas gulbinas į ežerą įkritęs...
Atsimena kažką-
Ar tik ne savo gulbę?
Regis, kad irgi buvusi balta...

     - Patikėk, Vidinį. Aš viskas supratau. Ir jeigu kas trukdys klausinėdami apie ką čia,  siųsk pas mane. Aš jiems paaiškinsiu. Ir dar su muzika. Bet supratau turbūt dėka prozos, kuri aplink šį tavo eilėrašti it vanduo apie salą. Atsiprašau. Tai jau ne  eilėraštis, o poemos fragmentas. Ar ne, Vidini?
     - Būk, Jonai, būk. Ir eilėraščiui, ir poemos fragmentui, ir  mudviem su dzieduliu tu visuomet reikalingas.  Kaip, beje, ir Dalijos mums padovanotos lazdos. Nepavydėk, nes manau, kad ji ir tau ją pasiųs dovanų. Laikas greitas.
Pelėda