Sakiau „sudie“ vėliausiai sodo rožei,
Tik paskubėjau, oi apsirikau,
Nes dar viena, pašokusi lig stogo,
Pražydo ir už klevą geltoniau.

Rodos, ir šalnos nušalnojo, jau ne laikas
Žiedus, kai tamsios dienos, dangun kelt,
Kada tik lapai, medžių rūbai, draikos,
Ir pievos po nakties kas rytą ima balt.

Viena vienintelė taip šypsosi iš aukšto,
Lyg tartų – pasidžiauk manim, žmogau,
Prailgs per žiemą rožių šėlsmo laukti,
Kad būtų akyse ir širdyje linksmiau.

Neskinsiu ir nelenksiu - lai pabūna
Ilgiau man žiburiu šiltu, šviesiu.
Stebuklų rože, tu mane užbūrei
Gražiausiu paskutiniu žiedeliu.