Buvo žodžiai. Nors galbūt jų maža.
Ir jausmai... Tačiau jų ne per daug.
Tu pasiimi rudenį – grąžą.
Baigės vasara. Bus dar. Tu lauk.
Ir dar vėjas tau plaukus paglostys –
Mano rankomis švelniai kedens.
Ir nuraus, tartum saulėje skruostai...
Tau nereikia, nereikia rudens.
Tau nereikia nei pilko arimo,
Nei geltonio – pavydo spalvos...

Bet ruduo (kaip nekeista) be grimo –
Baltas veidas šalnos negyvos...