Nevarykit man niekas ant rudenio.
Nebarstykit ant jo pelenų.
Lapai vėlei šalnų nugludinti
Čeža žvanga po kojom variu.
To metalo neims joks prekeivis.
Ir vagis savo rankų neties...
Tiktai vienišas, liūdnas praeivis
Klevo lapą priglaus prie širdies...
O namuose, pakurstęs krosnelę,
Pasišildęs už stalo prisės,
Parašys paprastutį posmelį.
Ir ruduo visą sielą nušvies...