Meilė – tik vardas tūkstančiui vardų, tik sąvoka su tūkstančiu reikšmių. Kiekvienam skirtinga, susiskaldžiusi į daugybę dalelių ir išsidalinusi pasauliui, tačiau visiškai absoliuti. Laikyta rankose ir dėta su mama į tešlą pyragui; justa močiutės prisilietime, kai nuovargis paguldydavo vakare į lovą ir naktis bėgiodavo blakstienom, kol galiausiai savo ramiu juodumu užpildydavo ne tik sunkius vokus, bet ir mintis. Tai tyriausia meilė, kokią tik galima įsivaizduoti – šiltos kakavos skonio atšiaurų žiemos vakarą, kai taip saugu širdy.
  Ir tik vėliau ateina supratimas, kad meilės skonis – nebūtinai malonus saldumas, ištirpęs ant liežuvio, kartais ji sūri, ar net gerokai karstelėjusi. Bet meilė – konstanta. Vienokia keičia prieš tai buvusią, ir visai nesvarbu kam ar kodėl. Meilė neklausia klausimų, neprašo atsakymų. Ji tiesiog yra – vis pildanti mus, kiaurus ąsočius, iš naujo, ir neprašanti užlopyti angų.
  Kiekvieną dieną ji pabunda iš naujo manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, naujom reikšmėm. Ir šiandien ji man – rūkas. Vėsų, gaivinančiai vėsų, rudens rytą pakibęs lyg sakalas, bestveriantis grobį, virš įkalinančios žemės. Žengi žingsnį – ir per sekundę viskas aplink išnyksta, nes rūkas paskandina savyje, išvaduoja iš tikrovės, kuri mus laiko tvirtai, įsirėžusi savo tvarkingai sutvarkytais nagais ir vakare apklojančios darbo kalendoriais. Bet užtenka įžengti į rūką, ir jos nebėra. Nieko nebėra – tik pilnatvė. Ir viskas aplink taip arti, atrodo, ranka pasiekiama, tačiau kas kart išslysta iš pirštų. Ir rizikos daug, visgi migla aptrauktos akys gali nuvesti nepažįstamais keliais, kuriuose nežinia, ką sutikti gali. Tačiau toks tirštas rūkas, kurio išsigandusi, o gal priešingai, net žolė pravirksta, neleidžia rinktis. Jis apgaubia, ištirpdo, išskaido tave į molekules ir negali pasipriešinti. Esmė tame, kad priešintis net nesinori...
Būtent tokia man šiandien yra meilė. O rytoj?