Kasdieninis lietus baigia pėdsakus nuodėmių skalbti.
Kas žaliuosius šilkus išdėvėjęs sumynė purve?
Nepadoriai dugnus išrikiavo pakrantėje valtys -
Esamuoju laiku nebegali įpiršti savęs.
Žemę liečia dangus kaip grubus nekantriausias gašlūnas,
Nuo galmonių kurio šiurpsta, purtos paviršiai visi,
Kol glamonės prasmė tūžmąstingoje pastangoj žūva -
Ar vienaip, ar kitaip, bet vaga nederli ir vėsi.
Juk ne šiaip rytmečiais visas skliautas parausta iš gėdos -
Kiek bebūtum aršus, tenka sliūkint atkandus dantis.
Kasdieninis lietus už apykaklės spraudžiasi, bėga
Pažiūrėt, ar švarus - ar tu meilę tikrai supranti?