Rudens golgotos

Dega paukščiai dangaus, miršta debesys, lyg violetiniai
Tavo pirštai, vedžiojantys protėvių vėles po miestą,
Ties akių kampučiu kimų balso plakimą sulėtini,
Negalėdamas nuogas pėdom prie savęs prisiliesti.

Negalėdamas būti po praviru gatvių žemėlapiu,
Kur kliedi rudens išsigynę patvinusių žodžių pasauliai,
Tokį rytą ilgam prabudai, o galbūt prisikėlei,
Pro įskilusį langą žengei ir atrodė, kad kaulai

Išsiners iš tavęs, kai ilgam būsi miręs šį rudenį,
Lyg beplunksnis, paklydęs ir šlapias, be kūno ir veido,
Kai kas dieną prikalsi save prie ugnies, šitaip grūdinsies
Ir gyvensi toks keistas, tylus, naivumu užsižaidęs.

Apanglėjusios platumos plėsis ties kūnų vienutėmis
Į šaltas gatves, kur klaidžioja merdintys protėviai,
Aštrios snapo kiaurymės nugramdys pajuodusią plutą
Nuo genties rudeninės, kur žengia per miesto golgotą.
Juozapava