Už lango suvirpa vėjo aimana,
Ir po truputį sutrupa vasaros gilus atodūsis.
Per dangų nuaidi gyvybės horizonto šiluma,
Pranešdama apie kukčiojimo virtimą pelenais.

Iš molinių plytelių atgyja istorija,
Apie po ledu augančius Saliamono norus.
Ir tik ties žemės nuline linija,
Pajuntam baltosios Geišos pavojus.

Mūs viduje užviręs kraujas sukreša,
Lyg sakydamas,- Saldžių sapnų mums.
Gi telieka akimirka rojaus,
Tarp baltų, lyg sapnų -vaizduotės kerų.

Juk į dūmus paleidom rytojų,
Ties metru, pamatuotu gamtos.