Aš ne liūdnas, aš tik susimąstęs,
Tylomis į ąžuolą žiūriu,
Ką senasis kalba, ką man žada,
Kai kamieną šiurkštų jo liečiu?

O, kad šios ramybės, galių gaučiau
Nesulinkt nuo primestos naštos,
Po namais veidmainiai vėlei rausias,
Priekaištais aplieja nuolatos.

Gal tada mes tapom nugalėti,
Kai kaimynams tarėme – gerai,
Unija palikom užkerėti,
Apsigavę ponų pažadais.

Jei šaknis, kaip ąžuolas turėtume,
Tai iš amžių semtume jėgos,
Tautai garbę, ateitį laimėtume,
Atkovoję teisę Lietuvos.

Kelia ąžuolas viršūnę lyg karūną,
Tarsi priekaištą mums likusiems, vaikams –
Kam praradot savo išdidumą?
Nuolaidumas tinka tik vergams.

Vėl istorija žaidimą priekin meta -
Nusileiskit demokratijos vardu,
Įsileiskit kitą kalbą, raštą,
Savąją pamirškit  pamažu.

...................................

Aš ne liūdnas, aš tik susimąstęs,
Tylomis į ąžuolą žiūriu,
Ką senasis kalba, ką man žada,
Ainį, ar vadins dar lietuviu?