gašlūs veidrodžiai nerimsta,
nuo jų žvilgsnių aš ištinstu,
aštrūs kambario kampai -
užsiversiu aklinai
langus, širdį ir duris.
gal ne šiandien, gal ne ryt...
tie paveikslai žvelgia godžiai,
pataikauju jiems nuobodžiai,
nuo garsų įskilo sienos,
akys merkiasi po vieną.
neateik nors į sapnus –
man pabusti bus sunku!
butaforiniai katukai tyli,
jų tyla mane kankina
it belangėje vienutėj
siena prašos: duok į snukį
smūgiai tie mane svaigina
kaip išgėrus balto vyno.
tinkas byra. valgyt prašo.
akį niežti. pasikaso.
širdis virpa... rezonansas!
apėmė ją tartum transas
vienmarškinis iš dangaus
su sparnais ir neš tuojau..!
šachas – matas taria žodį:
„Nesistenk būt kaip visi,
Beprotyste, tu žavi“.