Balti šešėliai šoka
Klumpakojį ant suvirintojo kapo,
O laumės klykdamos snaiges
Sau karpo iš garsų,
Alsavimas iš medžių skverbiasi
Į lauko tylą,
O lapas nešamas vakario vėjo
Verkia, kad keliauja iš namų.
Ir aš raudosiu, kai stovėti liksiu
Nes aš - tik kryžius
Ir pakilti negaliu,
Laumes stebėsiu, į kapus žiūrėsiu
Ir ašaras barstysiu ant baltų gėlių.