Kartais susimąstau, kas geriau: grįžti ten, kur niekas nelaukia, ar važiuoti ten, kur niekas nepažįsta. Vis tik mano subjektyvi nuomonė nusprendė, jog geriau antrasis variantas. Šešios valandos autobuse, praleistos klaustuko forma, ir aš jau pas brolius latvius. „Rygą, į Rygą, į saldainių fabriką...“ Deja, saldainių fabrike pabuvoti neteko, bet Rygą išmaišiau (su kelionės draugėmis) tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Daug kas priminė namus, ypač senamiestis ir puikiai pažįstami reklaminiai stendai ir iškabos. Tiesa, čia nepaprastai daug „skaistums salons“, kas lietuviškai reikštų – grožio salonas. Nors tas nepaprastai daug gal kiek perdėtas, net Dievo ir velnio užmirštam (nenorėjau nė vieno įžeisti) Vilkaviškyje jų turime apie penkis. Bet ne apie tai. Gerdama kavą kitapus mūsų viešbučio esančioje McCafe kavinėje ir stebėdama savo draugę, besirausiančią šiukšliadėžėje, vėl prisiminiau tuos „skaistums salons“. O broliai gražiai juos vadina. Skaistumo salonas. Sujungus abi kalbas išeitų, jog grožį latviai laiko skaistumu. Cha! Pabandyk vyrams paaiškinti šį kilnų žodžių žaismą. Vyrams, kurie norėtų skaisčių žmonų, tačiau sukuria pagrindą kalboms, jog dulkina viską, kas juda, o jei nejuda – tą pajudina ir tada išdulkina. Moterims lengva gauti seksą, vyrams – meilę, o pasiūla stulbinančiai skirtinga, kartais džiaugiuosi esanti moterimi. Džiaugiuosi, nes esu laisva, tik kažin kaip ta trisdešimtmečio silpnavalio mamyčiuko, storulio draugė? Ar ji džiaugiasi tuo, kas yra? Grįžkim į anksčiau pasakytą frazę, žinoma, mamyčiuko draugė jį mylėjo, kitaip ir negalėjo būti, o jis ją? Ar buvo už ką ją mylėti? Skaisti mergaitė. Čia pliusas jai, bet ar pliusas jos draugui? Aišku, feministiškoji moterų pusė džiaugiasi jos valia, tačiau vyrai norėtų draugiškai ir užjaučiančiai paplekšnoti per petį berniukui. Na, o ką mergaitė daro, kai jos draugas išsigina savo (ne)tariamos meilės? Išprotėja! Kaip tikram meksikiečių seriale, nors ne visai, pas meksikiečius ji greičiau prarastų atmintį ar nebegalėtų vaikščioti, tačiau Danija, ne Meksika, čia išprotėjama dėl išsigintos meilės. Jau šyptelėjot? Pagalvojot apie keletą psichologinių problemų? Šaunuoliai. Kol kas, teiginys - „ją yra už ką mylėti“ – prakiša. Žvelgiam toliau. Nusižeminimas, nuolankios, geros mergaitės vaidmuo. Ar tai priežastis mylėti? Ar mes tikrai mylim tuos, kurie šliaužioja aplink mūsų kojas, kalbėdami šilčiausius žodžius ir kaip iš Biblijos rėždami, jog nori, kad būtume laimingi? Man tai labiau primena „Dėdės Tomo trobelę“ nei priežastį meilei. Protingas dėdė sakė, jog iš žmonių reikia prašyti to, ką jie gali duoti... O! Jei jiedu, būtų apsikeitę troškimų kortelėmis...