Maniau, kad atėjus į novelės skaitymą, nebus keblu pasakyti, ką sumanęs, tačiau kažkas užkliuvo ir gavosi kaip nesitikėta.
      - Ponai,- pasakiau, - jūs dar nežinote. Ir aš prieš pusvalandį nežinojau, kad Astės novelių nėra. Buvo, bet nėra. O tai, ką girdėsite, bus kažkas iš to, kas turėtų užimti vieno iš Harker eilėraščio daugtaškių.
     - Ką čia paistai? Girtas?
     - Sakau, ką dabar girdėsite, - turėtų įsitaisyti kažkurio daugtaškio vietoje. Berods, trečiojo. Ar ne, Šventoji?
     - Dėdė Vidinis klausia, ar ne girtas.
     Nuėjau prie etažerės, kur Šventoji, tačiau į krėslą nesėdau. Mintis pakeisti novelių ciklo pavadinimą, atsirado greit po to, kai per pasivaikščiojimą su Šventąja išgirdau jos kitokį skaitymą, kuris, regis, plėtė veiksmui erdvę. Nuojautose spėliojau, jog būtent ir Šventajai rūpėjo, kad jau pirmoje novelėje Astė ir Harker suartėtų - bent atodūsiu, bent žinojimu, kad viena kitą žinančios, jog jos yra. Bet kaip padaryti, jeigu novelė „Visų Šventųjų naktį“ prasideda be perspektyvos ką nors iš jos išpešti daugiau, negu parašyta. Būtent:

     - Matai?
     - Ką?
     - Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta.  O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
     - Taigi matai, kad žiūriu.
     Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje  nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
     - Dieve, kokios gražios  tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir  suprastinta? Kodėl?
     - Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora  ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos.  Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
   Bandžiau atsiminti  kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
     - Man  labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog  stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
     Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
     - Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
     - Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda,  mano vardas Astė. O dabar...
     Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas \"dabar\". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
     - Nupiešk, Pelėda, mane.
     - Negi nežinai, kad nemoku piešti?
     - Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...

     Sunku patikėti, kad į tokį tekstą galima būtų įkvėpti bent nedaug Harker. Ir vis dėlto atsitiko, kad mergina į tekstą atėjo kaip jaukus, mielas, šiltas, žmogau sielai reikalingas nedidelis stebuklas. Aš jau žinojau, kaip jis mane paveikė per pasivaikščiojimą su Šventąja, dabar buvau nusiteikęs pasmalsauti, kokį įspūdi kitaip perskaitytas tekstas paliks Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. Bet kokį nesusipratimą reikėjo greičiau užglaistyti. Paglosčiau delnais Šventąją it nuvalydamas dulkelę ir:
     - Labai prašau, pradėkim. O tai jie man akis išdraskys.
     - Betgi taip nejuokaujama, - tyliai pasakė Šventoji.
     - Žinoma, kad taip nejuokaujama,- atsiliepiau, bet jaučiau, žinojau, buvau įsitikinęs, kad nebūtų prasminga ir kilnu Astės noveles palikti, kaip buvus. O Jonui ir Vidiniui:- Gerai ponai. Jeigu Šventoji „Visų Šventųjų...“ režisūroje nieko nepakeitusi, tai nebejoju, kad atsiras didesnis noras vienas kitą suprasti, ypatingai Astę ir Harker. Taigi, pirmyn!- paskiau, akimis  vėl paprašydamas  Šventosios paslaugos.
      ... Pasaulis apsigaubė muzika, bet ji tokia, kad, regis, kompozitoriui per natas ją išgauti gal net neįmanoma. Ji labai betarpiška, ateinanti iš visai šalia kažkur beesančių ir tavo sielai, širdžiai, ilgesiui reikalingų dvasingų žmonių. Bet koks bukumas išnyksta ir gera jausti, kad taip arti ir jos, Astė ir Harker. Tekstas prabyla kelias balsais, lyg jie būti betarpiškai įrašyti - kalba Astė, kabu aš. Vaizdai irgi kaip pasakyta žodyje, bet štai lyg bijodama, kad nepavėluotų į tokį subuvimą, atskuba ir daina. Nė karto nebuvau girdėjęs dainuojančios Šventosios. Tačiau ir išgirdus ją, sakė, kad klystu, nes taip dainuoja jos balse įsikūnijusi Harker.
    O dainos tekstas neabejotinai jos, Harker. Tik jį vis skaitėme kaip eilėraštį, pavadintu  „Žodis“. Ir štai uždainavo:

Žodis dangų per pusę kirto.
Tamsią naktį skausmu nušlamėjo.
Be audros, be žaibų medis virto,
Pasodintas kadaise abiejų.

     Muzikaliausiu iš mūsų trijų vyrų buvo Jonas iš Griškabūdžio. Tai ne dyvai, kai esi baigęs muzikos mokslus. Man nelabai sekėsi stebėti, kakį įspūdį novelės skaitymas daro Vidiniui ir Jonu, kadangi nepaisant, jog jos klausiausi antrą kartą, jį vėl mane pasigavom į glėbį – buvo gera kaip žodyje, muzikoje, kaip išdejuotoje tyloje, kančioje, kaip palaimos ar dangaus lašelyje.
     Bet tuoj atsirado tai, ko nebuvau girdėjęs ir aš ir nebuvo novelės scenarijuje. Jonas iš Griškabūdžio nepajėgė pasilikti tik klausytoju. Sujudo, sukruto kaip muzikas ir dainininkas.

Lūžo šakos. Jom svetimus laužus
Svetimuose kiemuose kūrenom.
Buvę dienos mums atmintis graužė.
Šiandien tylim, o vakar gyvenom.

     - Puiku! - šūktelėjo Šventoji. Ir gavosi taip, kad net toks šūktelėjimas pritapo lyg būtų gyvo kūrinio gyva dalelytė. Ir iš tikrųjų tai buvo nepaprastai puiku.
    Netyla Šventosios  mirksėjimas - gesta, vėl žiebiasi, nusišviečia įvairiomis spalvomis, numeta šešėlius ir juos paskraido. Jos šviesos muzika nespigina, nežeidžia regėjimo: panašiai kaip malonu būna ausiai klausyti, taip čia - akiai matyti. Atrodytų, mažas daiktelis, žaislas, gražiai pagaminta knyga, o iš tikrųjų Šventoji, kuri nuostabi dar ir tuo, kad geba suvokti, kas darosi jos skaitymų beklausančios publikos sieloje. O kai publika labai reta - du, trys, penki, žmonės - neretai sustoja, įterpdama į tekstą didesnes – mažesnes pauzes ir leisdama kiekvienam išgirsti save, nueiti į Savęspi. Kai mūsų aplinkos dvasinis pasaulis praturtėjo Harker Tylos jūra arba Harker Tyla –  pauzės prakalbo raiškesniais pojūčiais, dvasingesniais supratimais. Būtent taip Šventoji pasielgė ir šį kartą - po žodžių „labai prašau- nupiešk“ sustabdžiusi skaitymą. Jau žinojau tokių pauzių esatį, tačiau jos man irgi buvo reikalingos ir kartais net laukiamos, kad net norėdavosi pačiam sustabdyti Šventosios skaitymus. Jonas su Vidiniu to nežinojo ir, išplaukę į Harker Tylą, jau trise jautėme, kaip po miglotą pasaulį, pasirodydami tik reiškiniu, kad jie YRA, blaškosi neįspėtos mįslės, nežinojimai, nesileisdami iš arčiau įsižiūrėti į esaties pavidalą.
     Nelengva pasakyti, kaip ilgai plaukiotume po Harker jūros tylą, bet šį kartą tai sutrukdė Šventoji.
     - Ponai, atsiprašau, kad stabdau skaitymą. Tai todėl, kad galbūt vis dėlto verta išgirsti, ką mums norėjęs pasakyti dziedulis. Kaip, manote, a?- nelauktai manęs paremti panūdo Šventoji.
     - O ką jis sakęs, kad būtų neverta?
     - Nelabai žinau apie ką kalba. Bet šventa tiesa, kad kartais gera mokėti vieną kitą eilėraštį. Puikus Harker eilėraštis, bet kažin - kas parašęs jo muziką? Džiaugiuosi, kad ji verta eilėraščio.
     - Taip, mielas Jonai, Astės novelių nėra. Yra Astės ir Harker novelės. Žinočiau, kad Harker nesupyktų, pavadinčiau jas jos pirmo eilėraščio pirma eilute - \"Nestabdyk šaltinio.\"
     - Jeigu ketina pykti, te pasako, o kol kas - valio! Dievas visuomet duoda žmogui proto, tik nežinai kur ir kada jis tai padarys...
     - O Astė nesupyks, kad taip?-jautrus buvo Vidinis.  
     - Ne, Vidini. Ne. Jos draugės. Tikros.
     - Tai labai daug. Ar tiek pakelsim?
     - Tikėkim, kad nepaliks mūsų nelaimėje - ateis vienas, ateis kitas... Ir pasijausime, kad vėl kaip Tada.
     - O-jo-jo! -  sudejavo Jonas iš Griškabūdžio. - Šv. Pranciškau, ateik ir tu...