Jauki ryto mergaite,
Ak, laime,
Per ilgą vasarą neskubėjus niekur,
Nei sukus sau galvos.
Saldžios skirstančios lūpos,
Laime,
Vasaros vėjuos.

Ir jau vis tiek ruduo,
Širdį gildo
Auksinis ilgesys,
Ir apyniai ir putinai
Liūdi slėny.
Paskum pagairė,
Žiemos glamonė, neatsargi,
Pažadintas
Šiltas ąžuolo kraujas
Po pilka žieve.

Lauki,
Samanos sušvis nuo amalo.
Vėl žemuogės saldžios,
Ir kas dabar pamokytų neskubėti, laime!
Tokia trumputė bus vasara,
Kai tars sudie. Bet
Jau išmokai balnoti,
Viliūge,
Pernykštį vėją.