Mano svečiai

Juodai baltu tapęs nebežinojau
nei prasmės, nei tiesos,
ir tas nežinojimas leido man
prisikviesti šiltą puodelį,
garuojantį ant vidurnakčio stalo,
vėją dienoj šešėliuotoj –
pastovų, bet ramų,
vitrinos šviesos numirėlį,
užmautą ant beakių galvų,
merginų juoką pritemus,
troleibuso pritvinkusiam kūne...

...o gal dėl to ir nebuvo
nei prasmės, nei tiesos.
Lemuelis