Rudens elegija (sonetų vainikas)

12

Senuos prisiminimuos tų svaigių dienų
Aš vėl vartau mintis tarsi albumą seną.
Tiek daug visokių buvo… Net neketinu
Aš prisiminti viską. Tik širdis gyvena

Nusvirusiom beržų šakom prie pat vandens
Ir aidu, bėgančiu į melsvo miško tolį.
Ar likęs senas beržas? Vėjas ar kedens
Lapus? Nepamiršau šitų vaizdų lig šiolei.

Svaigina tavo balsas, kai liečiu stygas,
Kai kaukia atminimais ūžaujantys vėjai.
Nakties tamsoj minčių šešėliai nusitęs…
Ligi aušros prabūti su tavim galėjau.

Senoji patirtis, keliaujanti per rudeninį gruodą,
Bebrėkštančioj aušroj visai kitaip atrodo.
spika