kiek tavęs, stovinčio rugių lauke,
kiek kalbėjimo, tikintis, laukiant
atsakymų, Dievo siųstų ženklų
kiek vėjų, glostančių delnus
šaukiančių tau, jog laikas jau
gyventi net skaudant
kvėpuoti išplyšusiais plaučiais
šnibždėti net prarėkiant

kiek rudens, kiek žiemos
lyjančių pasaulių
išverkto, pustuščio tavęs
kiek šnabždesių ir sapnavimų
atmerktomis akimis
kiek kitapus lango žydinčių
aguonų raudonumo, tekėjimų saulės

kiek savęs sutalpint bespėsi
į mažą, besvorį mano kūną
nakčiai besibaigiant