11

Ir vėlei suktis, suktis, suktis lyg verpetuos,
Vėl šokti dviese valso muzikoj svaigioj…
Ir negalvot visai, nelaukti, kol su metais,
Apsunkęs kūnas skęs žiemos gūdžioj tyloj.

Laimingi būkim. Greitai bėga mūsų dienos,
Rudens šalna įsižaidė jau smilkiniuos.
Žiema dažniau tarp mūsų mėto savo pėdas,
Greit šalti vėjai pievoje tuščioj dainuos.

Tu nemąstyk ilgai, šešėliai jau tamsėja.
Tuoj žemę dengs marga, išblukusi gama.
Juk mūsų jaunai širdžiai visuomet reikėjo
Šviesos ir šilumos, jos niekad ne gana.

Kaip noris siaust ir suktis… Nuskęsti taip smagu
Senuos prisiminimuos tų svaigių dienų.