Nėra kito eilėraščio, kurį būčiau tiek daug kartų skaitęs, kaip Harker „atsiprašau“. Ir sakau - neduok die, jog atsitiktų taip, kad išmokčiau mintinai. Tuomet prarasčiau kažką iš to, kas man svarbu ir reikalinga, kaip, sakykime, ateinanti diena, kurioje trupinėlis ateitis išsilydo į šiandieną. Kad ir kaip atrodytų panaši į vakarykščią, bet ji kita, nauja, negebanti pasikartoti būtose ar ateinančiose jai ir paskos. O štai iš šios dienos jau galiu pasakyti, kad pirmą kartą Visų Šventųjų sutikimui pradėjome ruoštis kaip niekuomet anksti  - kai kalendoriaus lapelyje varduvininkų sąraše išsišvietė ir Šv. Pranciškaus (Asyžiečio) mirties diena – spalio 4. Jautėm, kad toks laukimas nebus lengvas, bet pasak Harker -
„po velnių
ką nors daryk...“
    Ir atsitiko taip, kad “ką nors darydamas, Jonas iš Griškabūdžio pasiliko ilgiau negu pradžioje manęs. Šventoji kapstėsi archyve, surankiodama ir į krūvelę sudedama „Astės noveles“, kurių pirmoji pažymėta būtent  lapkričio 1-osios data ir pavadinta „ Visų Šventųjų naktį“. Nežinojau, ką veikė varnas Golius, bet taip pasitaikydavo dažniai – pritūpdavo, šoktelėdavo ir,  sumojęs sparnais, pakildavo į skrydį. Vidiniui irgi rūpėjo nežinioje paskendę reikalai, bet lyg tol vaikštinėjęs tik su lazdele, dabar glostė, storą, masyvią, gumbuotą lazdą.
     - Iš kur tai?
     - Iš kur jai būti, jeigu ne iš Kartenos? – į klausimą klausimu.
     - Dalija atsiuntė?
     - Lyg nežinotum. Kaip ir tau.
     - Man  su laišku. Atsimeni? – Tu geras, tavęs nebijau net su lazda rankoj. Greičiau paglostai, nei muši, broleli.
     - Man irgi su laišku. Nepavydėk, manęs „broleliu“ nevadina,- atsainiai atšovė. - Bet matė, kad laukiu ir neiškentė, juolab, kad laiško jam ieškoti nereikėję  - žinojo mintinai.
     - Jonai, girdi? - Tačiau Jonas iš Griškabūdžio negirdėjo. Toks reiškinys mums jau neblogai pažįstamas, vadiname jį Harker tylos jūra arba kitaip (gal net dažniau) - Harker tyla.. Kuomet išeini į ją, nesvarbu kiek triukšmo aplinkui bebūtų, o ji ryžtingai, pasiaukojančiai apsaugo nuo nereikalingo triukšmo, net nereikalingų klausimų.
     O Vidinis kaip reta meilei primerkė  akis ir lyg skaitė:
    „Šaunusis Vidini, esi protingas - net gal nemenkiau, kaip aš, ir tikiuosi, kad mano dovaną priimsi taip, kaip norėčiau, kad jį būtų priimta. Puikiai žinau, kaip sunku likti toj rudens tyloj, kai ne tik skristi, o ir eiti sunku. Lydžiu paukščius, vis geriau suvokdama, kad su jais nesuspėsiu - pavargstu ir reikia atsispirti, pasiremti. O į ką gi, mielas žmogau? Ir dieve, kaip gera, kad yra lazda. Sunku buvo įtikėti, kad ji man gali padėti. Tai suprantama, nes visą gyvenimą kiti remdavosi į mane – aš jiems  buvau ramstis.  Bet lazda yra lazda. Kai su ją net šnekiesi, išgirsti save pačią. Norėčiau turėti  ramstį, į kurį gal ne geriau beatsispirsi kaip į lazdą, bet KAD ji kalbėtų, kad ir, pavyzdžiui, tavo, Vidini, žodžiais, tavo mintimis, šaunusis.“
     - Vidini, betgi tu tikrai šaunuolis! Pagaliau! Pagaliau! Žinojau, jaučiau, kad gi ateis, bus diena, kad nors su dovanota lazda rankoje, bet- paspirtis, atrama. Ir svarbu, kad ne bet kam, o geram, protingam,  geros knygos vertam Žmogui. O ar pavydžiu? Tik kvailys gali nepavydėti. Tokiu savęs dar nelaikau.
     - Palauk! Dar ne viskas.
     - Svarbiausia jau pasakyta...
- Sakau gi – palauk, - nekantravo Vidinis ir vėl, nutaisęs ankstesnę miną, tęsė lyg skaitydamas:
„ Šita lazda galėsi užtvoti ir Pranucui. Nesigailėk! Jeigu tokiuose nelengvuose metuose be jokio transporto verčia keliauti nežinia kur ir ieškoti nepamesto.  O jeigu jis kažką pametęs, te kulniuoja. Palinkėk jam gero kelio ir nuo manęs...“, - išgirdau, nenorėdamas daugiau girdėti ir žvalgydamasis laivelio išplaukti į Harker tylą. Netrukus pajaučiau, kai paėmė mano ranką:
- Taigi, linkiu.
- Vidini! Po velnių! -Tačiau Vidinis it sienoje įkalta vinis. Net ir rankos nepaleidžia.
- Jonai, rūkai?
     - Rūkau, Pranai. Vis dar rūkau. Kas metai numetu dviem mėnesiams ir vėl...
     - Girdėjai apie ką šnektelėjome su Vidiniu?
     - Daliją irgi pažįstu. Nuostabus žmogus. Kaip tu Vidiniui, taip ir aš tegaliu tik pavydėti jam. O lazda?..
      Jonas padavė man cigaretę. Godžiai patraukliau dūmą, kitą ir lyg visa tai toli toli...

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj...

     Nurimau. Ir jau ne tiki Vidiniui ir Jonui, bet ir didesnei žoliažolių publikai.
     -Tai penktoji Harker eilėraščio „ atsiprašau“ dalis ir, kaip girdite ar matote, ponai, jame  tik vienas daugtaškis. Dar yra šeštoji arba paskutinė eilėraščio dalis. Ji irgi su vienu daugtaškiu. O iš viso eilėraštyje jų keturiolika. Suprantate? Neklausiu, ar girdite, o klausiu ar SUPRANTETE?
    - Manau, kad neblogiau,- atsiliepė Vidinis.- Ar bent nujauti, kad ne šiaip viešinu savo laiškus. Panašu, kad Harker nesupyktų, jeigu vieną daugtaškį bandytume užpildyti va tokiu gyvenimu, kai žmogui tenka atsispirti į lazdą. Taip, ji jauna, bet ir jaunam ne taip dažnai jos prireikia.
    Cigaretės kibirkštėlė jau degino lūpas, tačiau neskaudėjo. Matyt, ugnis ugnį gesino. Pasižiūrėjau į Vidinį, bet neištariau nė žodžio. Suprato.  
   - Kitas daugtaškis galėtų būti atiduotas muškietininkams. O tas Harker „po velnių“, jis  nuostabus. Jis netgi įtaigesnis kaip d`Artanjano. Manau, pamenate, kaip tai atrodę:
   „ - Po velnių! – sušuko d`Artanjanas. – Tai bus dvigubai linksmiau: išgelbėti karalienę jo eminencijos pinigais.“
     - „Po velnių! – pamanė d`Artanjanas. – Dar neatėjo valanda atskleisti paslapties.“- pakalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, pavaidindamas jauną herojų ir atsiduso: - Matyt, teksią dar kartą  perskaityti to paleistuvio romaną. Žinoma, aukščiausi pjedestalai ne jam, o Atui, Portui , Aramiui ir d`Dartanjanui . Tai jie sukūrė šūkį: \"Visi už vieną, vienas už visus.“
     - Svarbiau, kad taip gyveno, - įsiterpė nuo etažerės Šventoji knyga.    
    Net nepajaučiau, kai įplaukiau į Harker tylos jūrą. Ne kartą girdėjęs, kad toks - kad ir nekaltas velniavimasis – kai kam nepatinka. Bet turbūt reikia ilgai ir skaudžiai galynėtis su žodžiais - malšinti juos negailestingai, kaip sukilimus, braukyti, daug kartų nuryti atgal ir skaudėti, skaudėti, bet nepaisant tokių pastangų vis dėlto jie įeina į eilėraštį ir liepia šokti, nors ir taip skauda, liepia eiti, nors nepastovi ir tenka griūti.  O kaip išjausti tai, kas išsakyta  žodžiais: jei matai, geriau apak Arba:paleisk pavėjui // tas eiles, kurios pasmaugs“ Tokių kalnų, kurie užgriūva mintis, skaitant eilėraštį, yra daugiau ir, žinoma, geriau jų neliesti arba perskaičius užversti, manant kad mūzoms tai netinka, kad tai kažkas ne taip, kad į eilėraštį įkrito per neapsižiūrėjimą, kad taip gal todėl, kad tai jos pirmas eilėraštis ir Harker poetinė kūryba be patirties.  
    Kai daug sykių perskaičiavęs „atsiprašau“ daugtaškiuos patikėjau, kad jų būtent tiek, prigludau prie tų žodžių, kurie nesenai kėlė abejonių ar net protestą, kad įleisti į eilėraštį. Ir ak! koks esu žioplys ir kaip galėję atsitikti, kad nepajaučiau juose skaudžios nežinios ir pragaro. Po velnių!- kodėl?
     - Ačiū, Jonai. Ir tau, Vidini. Manykim, kad vežimas pakrutėjo.
     - O pats?
     - Ką- pats?  
     - Klausiu, kaip atsiliepsime į trečią daugtaškį ir dar kitus devynis. Tik Jono ir Vidinio net kartu su tavimi, Pranuci, neužteks.
     - Oi, mielas Vidini, koks protingas būčiau, jeigu tai žinočiau. Deja, net nesuvokiu, kodėl Harker pirmą savo eilėraštį pavadinusi „atsiprašau“ . Tekste jis pavartotas tik vieną sykį ir būtent paskutinėje  jo dalyje, kurioje viso labo dvi eilutės. Ir tas žodis irgi paskutinis eilėraščio žodis:

kada nors, kai sau atleisi,
dar savęs atsiprašyk...