Rudens elegija (sonetų vainikas)

10

Užsimiršimo pilką skraistę nuo akių
Aš noriu nusirišti. Ją tolyn numetus,
Pamiršiu viską, viską ir nauju laiku
Man vėlei suskambės širdy ir naujos natos.

Suplaukia upėm mintys ir kita vaga
Gyvenimas vėl mano teka, nesustoja.
Mane keliu lydėjusi spalva pilka,
Pabėgo nuo manęs, kažkur toli klajoja.

Ištirpo tirštos miglos rudenio dangaus,
Nušvito ryški saulė. Tartum pakerėta
Po tokią gražią, margą žemę aš dairaus.
Bandau dainuoti aš ir palengva, iš lėto,

Taip šokt man noris, tą laiką nusimetus.
Ir vėlei suktis, suktis, suktis lyg verpetuos.
spika