iš dienoraščio

aš tai bėgioju gatvėm apsnigtom
nuo savęs
slapstausi eilėraščiais
senais, nudėvėtais gyvenimais
rašau baimes ir istorijas
skambančias tik rytais

(nes rytas visada e-moll)

dar kartais rašau laiškus
seniai mylėtiems vyrams
aplaistydama pigiausiu ilgesiu
kartais skiedžiamu
dažniaus – grynu skaidriu

maždaug kartą per mėnesį
man nutinka gyvenimas
ir visad atrodo susapnuotas
visad nulytas
skriejantis šviesos greičiu
atsitrenkiantis
kaskart į užmerktas akis
tuomet jau paliekantis
stiklų krūvas ir nuorūkų saujas
po kojom mano
ir visad šaltą spalio vėją
išplyšusiose mano švarko kišenėse

žaidžiam slėpynių
ir aš visada ta
kuri bėgioja ir slapstosi
ydingais eilėraščiais
melanie