Grandinėmis kaustyti vergai žengė išvien, nors vos vilko kojas. Išsisklaidžiusios dulkės retais protarpiais atidengdavo jų veidus. Jie šypsojosi, žvelgdami į saulėtą, vaiskų dangų, nematydami dulkių, nejausdami sunkių grandinių, negirdėdami jų žvangėjimo. Supratęs savo apgailėtiną reputaciją, kuri nebūtų apverktina, jei šie žmonės būtų paversti gyvuliais, vergvaldys liepė plakti juos rimbais. Tačiau ne tik nedingo šypsenos iš sukaustytųjų veidų, bet po kiekvieno naujo kirčių pliūpsnio dar labiau sužibėdavo jų akys. Spindinčios akys vis giliau skverbėsi pro dangaus skliautus, gręžė juos įnirtingai ir nepaliaujamai.
Nežinia ar nenumaldomi, nesiliaujantys žvilgsniai, ar čaižūs, krauju persisotinę, rimbų pliaukšėjimai pažadino didinguosius cherubinus. Jie ištiesė savo kardus ir pančiai nuo vergų kūnų žnektelėjo į nurausvintas dulkes. Vergvaldys, išgirdęs smarkų skambėjimą, sukeltą krentančių grandinių, nieko nematydamas per dulkių sodrią uždangą, pagalvojo, kad vergai juokiasi. Jis įsakė dar stipriau plakti. Tačiau rimbai skrodė tik tuštumą, įsispraudusią tarp besisklaidančių dulkių kamuolių.
O gal cherubinų niekas nepažadino?