Per praradimą iš sluoksniuotos gijos
Įteikt bekrūtei žiedlapių kampus,
bepanešant kaip upės gena, veja
ir išskalauja rąstus į krantus.

Sumalti rūsyje ąsas ąsočių,
Kai dūžtam mes grindin vergais.
Ir dūžta bangos, kopos išretėja
Ir mano ranką vis delne laikai.

Sulūžusios statinės, medaus puodas,
Turėklai išsmaluoti dariniais, kai
Išdėlioti buožgalviai ant seno ešafoto,
Palėpėj klausimas, o tu man – išblukai.