.
     Močiutė sėdi ir mezga. „Tik-tak, tik-tak, tik-tak“, – šneka virbalai pritardami lietaus tipenimui už lango.
     – Pagaliau pavasaris, – murma ji panosėje. – Koks gi pavasaris be lietaus? – kilstelėjusi galvą žiūri į mane. – O kas po pavasario, Domuk?
     – Po to užaugs žolytė karvėms, – aiškinu.
     – Ne taip, vaikeli. Argi vėl pamiršai?
     Nuleidžiu akis. Geriau, kai nelyja – tada nėra pavasario, neauga žolė ir man nereikia nieko mokėti. Kol buvo šalta, čiuožinėjau nuo kalnelio ir čiulpiau varveklius, o močiutė vis kartojo, kad pavasarį jau reikės mokėti visas raideles. Bet nežinojau, kada ateis tas pavasaris. Girdėdavau, kad pirmiausia dings sniegas, užaugs žolė, po to karvės ją nuvalgys. O tada bus... „Rudenį eisi į mokyklą“, – kartoja močiutė. Nesuprantu, kam tas pavasaris, kam žolė – jei ji neaugtų, karvėms nereikėtų jos valgyti, o aš galėčiau nieko nelaukdamas eiti į mokyklą. Bet dar gi tos raidelės – pirmiausia reikia jas visas išmokti.
     – Vasara, Domuk. Atsimink – po pavasario būna vasara. O po vasaros?
     – Tada į mokyklą, – išpyškinu.
     – Į mokyklą, į mokyklą! – vaiposi Adelė. – Tokių dundukų nepriima į mokyklą!
     Prisiglaudžiu prie močiutės šiltos kojos ir žiopsau į tįstantį mezginį. Šiandien jis nesuprantamas – lygus ir pilkas. Anksčiau močiutė megzdavo spalvotai: raudona, mėlyna, žalsva, geltona. Išvertęs siūlų krepšį galėjau rasti visą vaivorykštę. „Domukas moka spalvų pavadinimus, – džiaugdavosi ji. – Turbūt todėl, kad mezgu raštuotus megztinius.“ Bet dabar nebegiria nei už spalvų mokėjimą, nei už sausą lovą rytais. „Tu jau didelis. Paskutinis pavasaris, kai riogsai dykas“, – pagrasina.
     Ir man tikrai baisu. Kai karvės nuės visą pievą, o Adelė suvalgys serbentus, kai išveš iš lauko duoną, tada reikės eiti. Aš taip bijau – pagalvok, jei pamiršiu nors vieną raidelę, visi iš manęs šaipysis kaip Adelė.
     – Lėkit vaikai po lietų pasitaškyti, – ragina mezgėja. – Greičiau augsit, gudresni būsit.
     Pašokę skuodžiame prie durų. Nustūmęs sesę čiumpu striukę. Būtinai turiu būti pirmas, nes lauke tik viena bala – jei Adelė pirmoji ją užims, liksiu stovėti ir žiūrėti, kaip ji plukdo savo laivelius. Susisagstęs suku apie kaklą šaliką, užsitempiu vilnones kojines, kišu kojas į batus.
     – Tavo batai vėl susipyko, – išsišiepia Adelė.
     Nusiaunu. Suku, suku ratu. Sustatęs vėl aunuosi, tik dabar raišteliai susimaizgė, pirštai pinasi.
     – Sysiu, – išstenu ir suspaudęs užtrauktuką nutūpčioju į vonią.
     – Domui kojos susipynė, – mekena sesė.
     „Tik palauk tu, Adeliuška neraliuota! Net neįsivaizduoji, kas tau bus rudenį, kai ir aš būsiu didelis.“
     Grįžtu į koridorių, atsisėdu ant suolo pasiruošęs autis, bet matau, kad batai išsivaikščiojo. Suglaudžiu nosis, suku, suku, keičiu vietomis: dabar jie draugauja, o dabar susipyko, išsiskyrė – arba atvirkščiai. Dar kartelį sukeičiu vietomis, vėl suspaudžiu, dabar jau teisingai, dabar tikrai turi būti gerai. Ištiesiu raištelius, suriečiu kilpas, kryžiuoju virš piršto, neriu po kitu, vėl į viršų – net Adelė to nesugeba.
     – Aš jau, – skelbiu pasiruošęs bėgti.
     Močiutė susmeigia į mezginį virbalus ir stenėdama pakyla.
     – Domukai, – pratrykšta. – Kur kairė?
     Keliu vieną rankytę, po to kitą, galiausiai sustingstu su abiem ore, kaip narsus kareivis.
     – Domo kairė per vidurį, – krykščia Adelė. – Ir snarglys po nosimi.
     – Morka tu, bulvė, ropė neraliuota! – suklykiu ir įsikimbu jai į veidą. – Kai užaugsiu, tada tu namie sėdėsi, o aš su Kantrimu eisiu į mokyklą, tada aš visus pieštukus turėsiu, o tu močiutei tik siūlus vyniosi, kol ji man megs megztinį! Ir tavo kuprinė bus mano, tu su maišiuku po kiemą vaikštinėsi. Ir aš Kantrimo šuns nebijosiu, ir kalakutas manęs nebepuls. Bet ant tavęs, Adeliuška, ant tavęs visi katinai sušoks ir nupešios tau šiuveliūrą!
     Pribėgusi mama atplėšia mane nuo sesės ir kratydama pastato ant kilimo.
     – Ar tu pasiutai?! Šitaip draskytis! – klykia. Jos veidas liūdnas. Kaskart, kai aš pasiuntu, ji nuliūsta, o po to mane baudžia. – Stok į kampą, jei savo vietos nežinai!
     Atsisukęs matau, kaip sesė išnyksta už durų. Žinau, kad vėl ištaškys mano balą, neturėsiu, kur laivelių plukdyti. Močiutė susuka siūlus ir paslepia mezginį pintinėje.
     – Eikš, vaikeliuk, – sėdasi. – Pasimokysim, kur kairė. Pasiruošim rudenėliui.
     Tylėdamas bidzenu iki stalo ir susiraitau ant kėdės.
     – Tai kada eisi į mokyklą?
     – Kai žolę nuės.
     – Avinėli tu mano, sakyk, kaip tas metas vadinasi.
     – Ruduo? – lemenu.
     – Taip, Domuk, taip. Ru-duo. Ru-duo, – skiemenuoja. – Dabar taip ir parašysim, – įbruka man rašiklį ir vėl kartoja žodį.
     – Ruduo? – mama sustingsta tarpdury. – Ruduo?
     Žiopsau į jos raukšles. Močiutė neturi raukšlių, tik mama. Ji sako, kad raukšlės atsiranda, jei aš negeras arba Adeliūtė negeria pieno, arba močiutei skauda koją.
     – Ką tu čia mokai? – iš jos veido telieka raukšlių lizdas.
     – Gerai gerai, – bamba močiutė.
     – Kas gerai? – lizdas alsuodamas prisiartina prie stalo.
     – Eik, Magda, viskas čia gerai, – mosuoja močiutė.
     – Aš gi sakau, ko tu iš to žmogaus tikiesi? – barasi mama.
     – Čia ne žmogus, Magda, čia Domukas. Eik, sakau, šalin ir netrukdyk mums rašyti.
     – Rašyti? Rašyti pradedam nuo „ma-ma“, „ba-ba“, – barbena į stalą. – O ne nuo „rudens“. Ar tu proto turi – kaip žmogus gali išmokti tokį žodį? – klykauja.
     – Eik šalin, sakau. Mes su Domeliu rašome. Nebevėpsok, – atsigrįžta į mane. – Rašyk.
     Suspaudęs tarp pirštų rašiklį brazdenu pirmąją kilpą.
     – Rrrr, – kaip variklis virpa liežuvio galas, nuo jo nutįsta seilės varveklis. Atbula ranka paskubom perbraukiu per burną ir kietai užspaudžiu lūpas, dantys traška, nieko, išaugs nauji, jau trys išaugo. – Uuu, – staugiu kaip Kantrimo šuo. Kilsteliu rankytę ir glostau paskaudusius pirštelius. Pailsėjęs vėl suriečiu kaklą. – Dd, – dudenu, piešdamas raidelę. Mintyse kartoju: kaip a, tik su radijo antena viršuje. Toliau: – uu, –  vėl ta pati, kaip gilus puodas. – Oo, – suku ratu drebantį rašiklį.
     – Perskaityk, – paliepia man.
     Ach, ta močiutė visai negailestinga – ne tik rašyti, bet dar ir skaityti liepia.
     – Rrr-uuu-d-d-d-uuuuu-o, – stenu.
     – Dar kartą, – liepia, tarytum netikėtų, kad moku.
     – Ru-u-dududuo, – atkartoju. Dabar jau turėtų būti gerai.
     Močiutė palinkusi nužiūri mano raides. Ilgai, labai ilgai. Jos akys žiba kaip du mėtiniai saldainiai.
     – Raideles jau moki, Domeli, – atsistojusi krypuoja prie lango. – Dabar žiūrėsim, iš kurios pusės rudenėlis ateina.
     – Mama, aš jau raides išmokau! – šaukiu džiaugsmingai. – Mama, ateik pažiūrėti!
     Paskui mamą atlekia Adelė, nenusiavusi šoka prie stalo, nustumia mano ranką ir įbeda savo pajuodusį nagą į popierių.
     – Oo-u-durrr-r, – skaito. – Oudur? Oudur? Ką jis čia parašė?
     – Pasitrauk nuo mano raidžių, Adeliuška! – šaukiu išdidžiai stumdamas sesę į šalį. – Čia mano raidės. Tu nemoki jų skaityti.
– Kad tu rašyti nemoki, avine!
     Atsisukęs spoksau į močiutę – ji turi mane apginti, juk sakė, kad jau išmokau.
     – Matai, Domukai, – glosto ji, – kai rašom, raidelės bėga iš kairės į dešinę, iš kairės į dešinę, – brauko pieštuku per popierių. – Ir skaitom iš kairės: ru-u-duoo. Rudenėlis ateina iš kairės, Domeli.