* * *  
Į tamsą vangiai žvilgsnis klimpsta,
fone siūbuojančio žibinto,
    per spalio solinę kantatą,
    scena jau lapais išdabinta.
Visų vienodas jų likimas,
priverčiantis susimąstyti.
    Svajones keičia realybė,
    ir nevisiems ji auksu švyti.
Kantatos aidas toks skaidrus,
jo negirdėti - praradimas.
    Tamsa jau sugeria garsus,
    akordais tilsta  išstojimas.
Parke sūpuoklės tyliai girgžda,
ramu, - užmieganti gamta.
    Poezijai spalvų nestinga, –
    nors nuotaikoje jau migla.
Ir užsimaukšlinęs kepurę,
į langą vėl krebždena vėjas.
    Žvaigždžių pano neryškus toks,
    kažkur ten rymo jo kūrėjas...

* * *