Atšokusi naktį su šmėklom beveidėm,
Keliuosi iš patalo rytui nešvitus,
Nors nuovargio gniaužtai pikti nepaleidžia -
Palieka ant nuotaikos pėdsaką glitų.
Nėra ko apkaltint už sopantį kūną -
Tik sujauktą mintį, tik sudrumstą sielą,
Tik būvį žaizdotą, kai viskas užkliūna,
Kai vietos nėra tiek atgulus, tiek kėlus.
Darbai reikliai trepsi, sustoję į eilę,
Jie tampo už skverno, apmaudžiai keiksnoja.
Pašluostė toks daiktas - jos niekam negaila,
Išmes, kai nešluostys ji purvo nuo kojų.
Dreskiu nuo savęs dukslų rūbą Pelenės -
Tokios nepamiltų net kerdžius - ne princas.
Ir vandenį gyvą iš šulinio semiant
Pradingsta kerai. Kad prausiuosi? Kad švinta?
Atgavus guvumą ir spindesį žvilgsnio,
Ir skruostų skaistumą, ir lūpų raudonį,
Jaučiu, kaip vėl gyslose gyvastis tvinksi,
Suteikdama man formą, spalvą ir skonį.