Per visą gyvenimą niekas nevertė atsiminti, kada pradėdavome didesnę - mažesnę ruošą Visų Šventųjų sutikimui. Kita vertus, neatsimenu, kad apie tai kada būčiau galvojęs ar kalbėjęs. Diena iš dienos ėjau kaip mokėjau į ateitį ir kasmet lapkričio pradžioje jie, taigi Šventieji, pasitikdavo ir pasiimdavo į savo glėbį. Bendravimas irgi neatrodė ypatingas, verčiantis suklusti ir manyti, kad „tokie  dalykai neužmirštami“. Tačiau yra kelios išimtys, kai pabandyta net užrašyti, kad neduok die, neužsimirštų ir praeitis pažiburiuotų atsiminimais, kurie kažkaip parodytų į pilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Čia pirmiausia kalbu apie 2007 metų Visus Šventuosius. Jau ne kartą bandžiau kaip voverė riešutą išgliaudanti šią datą, bet po kurio laiko išgirsdavau, kad kažkas dar joje krebžda, kažkas nesurasta. Žinia apie Harker lemtį jau tiesiog pribloškė – tiesiog iš paskutiniųjų, lyg parkritęs ant klupsčių einu į ją, norėdamas apšliaužioti kiekvieną kertelę ir apuostinėti, atrodytų, senokai ten paliktas Šventųjų pėdas.
     - Tai ką, vyrai...  eisime? Kviestų kas kitas, tiek to,  galėtume gražiai padėkoję ir atsisakyti, bet dabar tai daro Harker, - pasakė Jonas iš Griškabūdžio.
     Tylos jūra, pavadinta Harker vardu, suvilnijo, subangavo. Šventoji knyga sumirksėjo švieselėms, o mudu su Vidiniu susižvalgėme, bet neištarėme nė žodžio. Jonui, regis, jo net nereikėjo. Kalbėjo lyg nepaisydamas girdime- negirdime, tačiau jautė, žinojo, kad o-cho - cho kaip girdime.
     - Kita vertus seniai matėme ją, - pasakė. – Mielas, gražus susitikimas bus.
     - Tikiuosi, kad ir manęs nepaliksite, - tarė Šventoji.
     Harker tylos jūra dar labiau sunerimo. Su Vidiniu sukritome žvilgsniais į Joną iš Griškabūdžio, bet, regis, tai tik paryškino jo sumanymo svarbą. Matėme, kaip padėjo ant delno ir neskubėdamas ištiesino tą patį lapelį su Ciekso Žalbungio mums siustą žinią apie Harker mirtį. „Negi skaitys?- pagalvojau, - tai būtų- ak!- kaip ne taip“. Tačiau Jonui mūsų pamanymai nerūpėjo, jam reikėjo perskaityti. Įkvėpė Harker jūros tylą ir išgirdome:
     „Jeigu jiedu, mielas kaimyne, taigi Vidinis ir Pranucis,  skustųsi nesveikata, pasakyk, kad Harker žino, kaip ir kuo pagydyti jai mielus žmones. Labai nuoširdžiai kviečiu pas save ir tikiuosi, kad neatsisakysite. Laukiu.“
     - Išprotėjai, kaimyne. Tikrai išprotėjai.- neiškenčiau
     - Duok Dieve, kad visi taip išprotėtų.
     - Betgi mes žinome, kas ten užrašyta. Mes jau anksčiau skaitėme.
     - Galbūt, bet suprantu, kad skaitėte ne tai, kas reikia , - ramiai atsiliepė nepasiduodantis Jonas.
     - Dzieduli ir dėde Vidini,- skubėjo ateiti į paramą Šventoji knyga.- Atsiminkite,kaip mes, taip ponas Jonas arba: dantis už dantį, akis už akį,- pasakė nuo etažerės ir sužybsėjo ugnelės švyturėliais.
     - Ir vis dėlto, - nenusileido Jonas iš Griškabūdžio.- Reikalas rimtas, todėl ir aš labai rimtai.  Ji, Harker, jau tada buvo išmokusi šokti, kai skauda, eiti kai griūna ir daug daug kitų sunkių dalykų. Paklausykite, ką ji pati apie tai, - pasakė ir lengvai, laisvai padeklamavo dar vieną, būtent ketvirtą eilėraščio „atsiprašau“ dalį. Harker tylos jūra pasidarė dar gilesnė.

šok, jei skauda
eik, jei griūni,
jei matai, geriau apak,
tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek.
eik atgal, nors reik į priekį,
jei springsti,
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
po velnių,
ką nors daryk...
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

     Tai, ką padeklamavo Jonas, žinojome, tačiau dabar tai buvo padaryta kitaip. Bent jau man to tiesiog labai reikėjo. Anksčiau „perskaitytas“ neva Harker laiškas tuoj pat užsimiršo. Man buvo prasminga, jog atrodė, kad suvokiu, kokio pobūdžio tekstu reikėtų užpildyti bent vieną eilėraščio daugtaškį.    
     - Pastebėkite, ponai. Šioje, taigi didžiausioje eilėraščio „atsiprašau“ atkarpoje, tik du daugtaškiai. Tiksliau - vienas, nes tas, kur „po velnių // ką nors daryk...“- pakartotas. Bet tai dar ne viskas. Kažkas dar reikia nedelsiant išgirsti. Dabar. Tuoj  pat, – prakalbau sužadintu energijos balsu ir pats nepajaučiau kaip pakėliau aukščiau peties ranką, lyg pasiruošęs ja mostelėti, duodant startą bėgimo take - marš! Beveik žinojau, kad  sąmonėje nusišvies, į ją įkris šventas supratimas, kuris mums dabar labai reikalingas, bet kol kas įtampa didėjo ir va, pagaliau...
     - Po velnių! Štai pasimatymas daug pavojingesnis už aną, - laimingas išrėkiau ne savo balsu ir dar laimingiau : - Tai ne aš šaukiu, tai Atas, ponai, - aiškinu lyg šlapiu maišu tvotiems Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. O po akimirksnio :
    - Po velnių! Jūs turite puikų žirgą, mielas Portai, - šaukiu ir vėl skubu savo bičiuliams paaiškinti,  kad ne aš, o šį kartą Aramis. Šventoji jau buvo suspėjusi suvokti iš kur dzieduliui dygsta kojos ir :
     - Po velnių!  Ar pasiutote, kad šitaip puolate! - sušuko balsu nuo etažerės, kuriame girdėjosi prancūziškos tarsenos prieskonis. Ir panašiai kaip aš aiškino, kad, girdi, tai ne ji šaukia, o Portas, kuris iš visų jėgų stengiasi atsikratyti d`Artanjanu, spurdančiu už jo nugaros. Atrodė, kad su Šventąja jau galėtume skaniai nusijuokti, nes smagu buvo matyti Vidinį ir Joną iš Griškabūdžio dar vis nesuprantančius, kodėl ir iš kur tiek velniavos prigūžėjo mūsų kalboje. Ir tik vėliau kažkuris:
     - Ačiū Dievui, kad čia nėra mūsų mielos Vėtros.
     Nesunku suprasti kodėl taip pasakyta. Tačiau maniau kitaip - kad, būdama kartu su mumis, smagią šypseną sau į lūpas būtų įkėlusi ir jinai, mieloji Vėtra, gražiai pagyrusi Harker eilėraštį, bet pabaigoje švelniai papriekaištavusi, girdi, tik tas velniavimasis suprastina. bet tai irgi juk buvo pasakyta Visų Šventųjų dieną, kai stengiamasi padaryti daugiau negu reikalinga, kad šventiesiems  būtų gera.
     Betgi dar d‘Artanjaną užmiršote,- pasakė pradėjęs šypsotis Jonas iš Griškabūdžio. – Anas nė kiek neprasčiau savo špagą velniava garbinęs.
     - Neprasčiau, Jonai, bet kai turi atsargų, smagiau ir ant žirgų sėsti. Tik, Dzievuliau tu mano, o kas užkels. Ak, Jonai ,Jonai, daug kartų tau sakęs, kad skaitytum Seneką. Tai jo parašyta: „Daryk taip, mielas Lucijau: atsikovok ir taupuk bei saugok laiką, kurį iki šiol  iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo, ar kuris pats  pranykdavo.“