Rudens elegija (sonetų vainikas)
7
Kada rudens kvapai naujom varsom sukrinta,
Įsismelkia širdin varinė žaluma.
Ir dosni žemė, savo meilę sunokintą,
Kaip motina vaikams, savo ranka švelnia,
Dalija derlių, gėrį, spalvas, margą grožį
Ir jos šilta banga vis žaidžia spinduliuos.
Saulėkaitoj dar žydi kvapios, baltos rožės.
Lyg nesuprasdamos, kad greit nustos žaliuot
Vis dar smaragdinė žolė. Sukris vėl lapais
Siaurutis takas rudenio tuščiam sode.
Rausvi pribirę obuoliai man tyliai sako –
Pakelk ir nusinešk, suvalgyki mane.
Kaskart nulenkiu galvą prie ištakos šventos.
Man šitaip noris vėl sugrįžti atgalios.