Kuomet tylos daug, kuomet ji išsilieja į jūrą iki horizontų ir už jų, tai jau nelabai rūpi, kada iš jos išplauksi. Nemanai, kad tai galima padaryti greitai. Buvo prasminga žinoti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūra, vadinasi Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas vis dėlto buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol tai padariau ir įsitikinau, kad  jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme  - net keturi:  

tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum...
nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...

     Prie kiekvieno daugtaškio įdomu buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tampa užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau jau atsirado parama ir todėl tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
     - Vidini, gal  žinai, kur Harker močiutė palaidota?
     - O vardą  jau žinai? Harker vardą. Tikrą.
     - Taip, jau žinau. Sigita.
    - Tai va, - pasakė iš krėslo Vidinis, nejautriais pirštais paglostydamas Šventąją knygą: - Kiek daug reikia pasakyti, kai jau nėra laiko. Tai gal ir gerai, - kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę. - Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: “ Daryk taip, mielas  Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką...“
     Nutilo, o paskui jau nuolaidesne, lėtesne kalba:
     - Nežinau, ką Harker skaičiusi iš Senekos, bet eilėraštį „atsipašau“ parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
     - Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
     - Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi.- Ir pakėlęs į mane akis:-  
Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
    Atrodė, kad jaučiau, žinojau, jog Vidinis to paklaus- ar turi Česukų kaimas savo kapines? Daug kartų greta jų pravažiavęs, tačiau miško keliuku į Česukus esu pasukęs tik du kartus ir abu kartus su Vidiniu.  Ne ieškoti kaimo kapinių, o kaip ir daug keliauninkų ar piligrimų  - pamatyti Žėkų sodyboje pastatytos piramidės, kuri vėliau apgaubta stiklo kupolu. Daugeliui žmonių tai šventa vieta, tačiau bažnyčia lig šiol neatėjusi čia pasimelsti – net netiki, kad tokį darbą padaryti paprašęs angelas Sargas. Aš, deja, irgi netikiu, bet nepersižegnoti neišdrįsau. Ir atrodo, kad netrukus jau pats rodysiu į angelą, vadindamas jį Povilu, kurį tikrai esu sutikęs Česukuose ir šnektelėjęs.  Bet tai būsimieji dalykai, o Harker eilėraštis jau ana  kada – Visų Šventųjų dieną prieš ketverius metus perskaitytas.
    Į Vidinio klausimą apie Česukų kapines atsiliepiau Harker eilėraščio „atsiprašau“ trečia dalimi, instinktyviai suskaičiavęs dar tris daugtaškius.

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...
  
     Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus prilipo prie grindų kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
     - Negi tiesa, kad nėra Harker?
     - Tu- ką? - pakilo į karą Vidinis. - Tu- ką?- pakartojo, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: - Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
    - O Viešpatie, koks tu gailestingas! - lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.  
    Paėmiau nuo stalo Gaudento laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
     - Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad  žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
      O raštelyje jo parašyta:
     „Labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis.“
     Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė,  suprato, kad tokių žmonių kaip Harker - jaunų, gražių, talentingų - seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būtimi, bent mintyse pasivadindamas seniu.
     - Prisėsk, Jonai, - pakvietė Vidinis.
     - O Viešpatie, koks tu gailestingas,- sudejavo Jonas iš Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu krėslo. - Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie  gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
     - Taigi, - sausai burbtelėjo Vidinis ir pats neprataikydamas į aukščiau kilstelėto pašnekesio vagą: - Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog ...
    - Gana, - ryžtingai nutraukiau.- klausei apie  Česukų kapines. Nėra jų ten. Nėra. Kaimas laidojasi Norulių sodžiaus kapinėse. Bet kad jau nėra ką laidoti – tikrų gyventojų Česukuose gal trys, o visi kiti kaip sako- vasarinai. Jų kapinės bus kitur. O tos, kurios prie Česukų - vokiečių. Ten palaidoti Pirmojo pasaulinio karo jų kariai.
   Vidinis  atsistojo ir žvelgdamas  Merkinės kryptimi persižegnojo.
    - Maniau, kad gal laidojasi Merkinės kapinėse. Mat kaip!- lyg nustebo. Ir atsigręžęs į knygą:- Šventoji, girdėjai?  Česukų žmonės  laidojasi Norulių kapinėse, o garsioji Česukų piramidė irgi kažkodėl  ne Česukų, o Merkinės vardu šaukiama.
     - Manykim, kad savo poetinę kūrybą – bent mintyse - Harker pradėjo nuo Norulių. Ten, kur tikriausiai palaidota jos Močiutė, - atsiliepusi pasamprotavo Šventoji. – O tai, ką čia kalbėjote, žinoma,  ir girdėjau, ir užrašiau. Pirmyn, ponai. Kad ir nedaug parako, bet pirmyn! O! kaip dabar mums Astė praverstų! Kažin, kur ją  karieta vežioja?